Šį skyriu patariu labai atidžiai perskaityti keletą kartų. Jame yra pateikti iš tiesų esminiai visų rūšių slydimų elementai. Svarbiausia įsisąmoninti ir išnagrinėti veiksmus, kurie tarsi prieštarauja logikai. Juos atlikti labai sunku, nes tenka įveikti savo psichikos barjerą, savisaugos refleksą. Kas gerai supras šį skyrių ir išmoks atlikti veiksmus, tarsi prieštaraujančius logikai, tam bus lengva suvaldyti automobilį bet kokio slydimo atveju.
Važiuojant ir tiesiame kelyje susidaro keblių bei pavojingų situacijų. Tačiau net prityrę ir atsargūs vairuotojai dažnai kaip reikiant neįvertina tiesaus kelio problemų. Kas gi ten gali grėsti? Posūkiuose pavojinga, bet tiesiame kelyje?
Visų pirma tiesiame kelyje važiuojame dideliu greičiu, apsiprantame ir tiesiog jo nebejaučiame.
Tarkim, atsirado netikėta kliūtis- pavyzdžiui išbėgo į kelią vaikas, šuo, išdygo dviratininkas. Tada esame priversti staiga stabdyti ir keisti kryptį, dėl to automobilis gali suskersuoti. Tai jau ne kas kita, o slydimas- staigus ir netikėtas. Kartais mašina gali imti slysti tiesiame kelyje dėl akceleratoriaus paspaudimo, jei kelias slidus, apledėjęs. Dar gali padėti slysti dėl šoninio vėjo, pasibaigus miškui, lenkiant didelį sunkvežimį (žiūrėti piešinį), netikėtai užvažiavus ant kelio nelygumų, aplenkimo metu dviem ratais atsidūrus kelkraštyje ir dar daugeliu įvairiausių kitų atvejų.
Žinome, kad netikėtas slydimas yra dažniausia avarijų priežastis. Tačiau ne mažiau kaip pusę atvejų pats vairuotojas yra kaltas, kad automobilis iš viso ėmė slysti. Pagaliau geras vairuotojas, ar jis kaltas dėl to slydimo, ar ne, vis tiek privalo mokėti mašiną suvaldyti. Tik vienu atveju iš dešimties vairuotoją galima pateisinti, kad situacija tikrai buvo be išeities: didelis greitis arba kliūtis, kurios nebuvo galima numatyti. Posakio, kad geram vairuotojui nereikia suktis iš keblių padėčių, nes niekada į jas nepakliūva, teisingumą gyvenimas patvirtina maždaug devyniais atvejais iš dešimties.
Tikriausiai kiekvienam ne kartą teko matyti automobilį, kuris, išlėkęs iš tiesaus kelio į griovį ar šalikelę, stovi visiškai arba dalinai atgręžęs užpakalį važiavimo linkme. Kodėl užpakalį?
Atsakymas paprastas. Automobiliui suskersavus, kiekvienas vairuotojas stengiasi jį ištiesinti. Jei skersuojančiuos mašinos priekis slenka į kairę, suktelime vairą dešinėn. Automobilis, paklusnus vairuotojui, aišku, sukasi į dešinę, ir tuo momentu susidaro kebliausia mažai patyrusiam vairuotojui situacija.
Norint tinkamai atlikti manevrą ir ištiesinti mašiną, būtina šiuo atveju pasielgti tarsi nelogiškai: automobiliui dar negrįžus į normalią padėtį (į reikiamą važiavimo kryptį), jau turime pradėti sukti vairą į priešingą pusę, mūsų pavyzdyje- į kairę, kad, mašinai atsidūrus išilginėje kelio ašyje, ratai būtų šiek tiek pakreipti į kairę arba bent jau žiūrėtų tiesiai.
Psichologiškai sunkiausia yra pasukti vairą kairėn (mūsų pavyzdyje) tuo metu, kai visas automobilis dar nėra grįžęs į reikiamą važiavimo kryptį, kai jo priekis dar žiūri šiek tiek kairėn.
Kodėl reikia elgtis taip, kaip aš čia išdėsčiau?
Kad būtų aiškiau, panagrinėkime netinkamą vairuotojo reakciją, dėl kurios suskersavęs automobilis išlėkė iš kelio:
Slydimas tiesiame kelyje ir vairuotojo reakcija į susidariusią padėtį yra viena svarbiausių problemų, kurias nagrinėju slydimų skyriuje. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog ką tik aprašytas pavyzdys nevertas tiek daug dėmesio. Tačiau iš tikrųjų yra visai kitaip. Kiekvienas iš mūsų, gindamasis nuo netikėto pavojaus, nesvarsto, ką jam dabar daryti. Visus refleksus diktuoja savisaugos instinktas. Vengdami lazdos smūgio, atšokame į šalį ar bent instinktyviai (visiškai nesąmoningai) prisidengiame galvą. Vairuotojas dažnai turi nedelsdamas reaguoti, kad išvengtų pavojaus. Tačiau jo savisaugos reakcija daug sudėtingesnė, nei ginantis nuo puolančio šuns ar saugantis atlekiančio akmens.
Vairuotojas, norėdamas įveikti pavojingą situaciją, kartais yra priverstas griebtis veiksmų, kurie iš pirmo žvilgsnio rodosi visiškai nepagrįsti ir net prieštarauja logikai. Automobilio suskersavimas važiuojant tiesiu keliu yra labai ryškus pavyzdys. Juk automobilio priekiui nukrypus į kairę, visai logiška gelbėtis priekinių ratų pasukimu į dešinę. Automobilis reaguoja į vairo pasukimą ir grįžta į tiesią padėtį, lygiagrečią kelio ašiai.
Tuo momentu, kai automobilis dar nėra grįžęs į tiesią padėtį ir tebežiūri kairėn, jau reikia pradėti sukti vairą į kairę. Psichologinis barjeras, kurį būtina įveikti per tą sekundės dalį, esti per didelis, kad vairuotojas, nesitreniravęs tokiose situacijose, galėtų jį įveikti.
Iš tiesų, kam gi sukti ratus į kairę, jei visa mašina dar tebėra pasisukusi kairėn? Kažkas ne taip. O vis dėlto įsigilinę pamatysime, kad dalykas visiškai aiškus ir logiškai pagrįstas. Išnagrinėkime tą situaciją, remdamiesi paveikslu.
Automobilio priekiui nuslinkus į kairę ir vairuotojui pasukus vairą dešinėn, mašina ima reaguoti į ratų pasukimą ir tolydžio slenka į dešinę. Įsidėmėkime, jog priekiniai ratai yra pasukti dešinėn.
Dabar prieiname svarbiausią manevro momentą. Prieš pat grįžtant automobiliui į tiesią padėtį, priekiniai ratai turi būti jau ištiesinti. Inercijos jėga vis dar stums mašinos priekį dešinėn. Todėl ratus reikia trupučiuką suktelėti kairėn, kad jie priešintųsi automobilio tendencijai suktis į dešinę. Suktelėjus ratus kairėn, reikia tuojau vėl juos ištiesinti.
Po šio paaiškinimo prašau dar sykį grįžti prie pavyzdžio, kur aprašyta netinkama vairuotojo reakcija, ir atidžiai jį perskaityti. Netinkamai atliekant manevrą, didžiausią pavojų kelia vis didėjantys posūkio kampai- mašina nukrypsta čia į kairę, čia į dešinę nuo lygiagrečios išilginei kelio ašiai krypties.
Elgtis tarsi nelogiškai vairuotojui tenka ne tik suskersavus automobiliui tiesiame kelyje, bet ir visokiausių slydimų metu- vingiuose, posūkiuose, visur, kur jis turi įsikišti, kad automobilis nenukryptų nuo reikiamos ar pageidaujamos važiavimo trajektorijos. Kas padirbės per pratybas ir išmoks reaguoti į paslydimus taip, kaip aprašyta, galės pasinaudoti šia technika bemaž bet kokiam slydimui įveikti. Žinoma, kai šitai padaryti vers savisaugos reakcija ar būtinybė koreguoti važiavimo trajektoriją. Ir vėl geriausia vieta mokytis yra apledėjusi aikštė arba plotas su slidžia asfalto ar tašytų akmenų danga.
Antra vertus, vėl kartoju: reikia važinėti normaliai, neviršijant savojo saugaus greičio, ir visada labai susikaupus, su didžiausiu atsargumu. Per greitas važiavimas su poslydžiais visuomet yra labai pavojingas.
Kelkime savo kvalifikaciją, tobulinkime važiavimo įgūdžius, nes saugiau važinėsime ir atsitiktinis slystelėjimas neužklups mūsų nepasiruošusių.
Ir visada žinokime: kelyje mes ne vieni. Ne visi vairuotojai moka važiuoti taip, kaip mes. Nekelkime jiems panikos savo "šauniu" važiavimu. Per ilgus vairavimo metu esu daug matęs. Tvirtai esu įsidėjęs į galvą, kad kelias skirtas ne man vienam. O ypatingą dėmesį skiriu tiems, kurie važiuoja tuo pačiu keliu. Juk negaliu pjauti vingio arba įveikti posūkio slysdamas, jei kas atvažiuoja iš priekio. Žinau, kad galėčiau tokiu būdu įveikti posūkį dideliu greičiu, tačiau išgąsdinčiau kitus vairuotojus, o gal dar blogiau, versčiau juos sprukti iš kelio į griovį. Man yra tekę matyti tokių eismo nelaimių, kai atsargiai ir pagal taisykles važiuojantį vairuotoją privertė išsukti iš kelio greitas ir neatsargus priešpriešinės mašinos važiavimas.
Reikia tvirtai pasiryžti: išmoksiu valdomojo slydimo. Įvaldysiu tą važiavimo techniką, ir tada mano mašinos paslydimų ir atsitiktinių suskersavimų sumažės iki minimumo. Kiekvieną slydimą pajėgsiu suvaldyti pradinėje fazėje. Būsiu geresnis vairuotojas savo ir kitų saugumo labui.
Ypač pavojinga važiuoti slidžiu keliu: mašiną reikia visą laiką valdyti vairu ir akceleratoriumi, bet daugiausia vairu.
Vairuojant tokiomis sąlygomis, reikia jausti kiekvieną automobilio slystelėjimą ir tučtuojau reaguoti vairu.
Kai kas, važinėdamas slidžia kelio danga, nesiliauja sukinėti vairo. Automobilis iš tiesų nė trupučio nevažiuoja tiesiai, bet nuolatos slidinėja į šonus, tik tų poslydžių amplitudė labai maža.
Ar tuo metodu važinėdami suvaldo prasidedantį slydimą, ar beveik atsitiktinai jo išvengią? Ko gero, šitaip ir išvengia slydimo, ir jį valdo, tik svarbu nepersistengti.
Nepainiokime dalykų: važiavimas nuolat kraipant vairą yra, mano galva, veikiau važiavimo būdas, maniera, nei sąmoningas siekimas sukelti visą eilę mašinos slydimų, norint pasitreniruoti. Beje, maniera tėra ligi tam tikro momento, o toliau- jau būtinybė. Kitaip sakant, viršijus tam tikrą greitį, būtina taip daryti, nes automobilis be paliovos slidinėja čia į vieną, čia į kitą pusę ir reikia visą laiką sąmoningai valdyti tuos poslydžius. Kodėl jie būna didesni ir mažesni? Priklauso nuo automobilio ir vairuotojo reakcijos, nuo šoninio slydimo krypties, tačiau svarbiausi veiksniai čia yra mašinos greitis ir kelio paviršiaus kibumas.
Kai norima mokytis ir išmokti suvaldyti paslydimus, reikėtų slidžiame kelyje, pavyzdžiui ant drėgno tašytų akmenų grindinio, važiuojant nedideliu greičiu tiesiai, sukelti slydimą, su juo apsiprasti. Paskui palaipsniui didinti greitį. Tai geriausia treniruotė, siekiant išmokti greitai ir saugiai važinėti tokiais keliais.
Važiuojame slidžiu keliu tiesiai. Pasirenkame saugų greitį- tarkime, 40km/h. Padidinę greitį ligi 50km/h, jaučiame pasiekę savo gebėjimų ribą.
Stengiamės tą greitį viršyti. Savaime aišku, labai atsargiai. Labai lėtai peržengiame tuos penkiasdešimt. Mašina ima po truputį slankioti į šalis, vinguriuoti, plaukioti. Bandome vairu suturėti slidinėjimą.
Kai susidorojame su slankiojimu, vėl padidiname greitį. Vienam vairuotojui saugus greitis šiomis sąlygomis bus 40km/h: iki šio greičio jis galės vairo nesukinėti ir laikyti laisvai, o kitas saugiai važiuos 70km/h greičiu, taip pat vairo nesukinėdamas.
Kodėl vienam vairuotojui automobilis slidžiu keliu, nesukiojant vairo, važiuoja tiesiai ligi 40km/h ir, šį greitį perkopus, tuojau pradeda vinguriuoti, o kitam, geresniam, taip pat nesukiojant vairo, mašina ir 70km/h, ir didesniu greičiu važiuoja tiesiai ir nereikia jos krypties taisyti vairu?
Tai gana paprasta, nors sunkiai suprantama. Loginiu požiūriu sunkiai suprantama, net iracionalu, o praktiniu?
Slidžiu keliu, pavyzdžiui ledu, važiuodama 40km/h greičiu, kiekviena mašina ima blaškytis, vinguriuoti. Jaunas vairuotojas ima tučtuojau koreguoti jos kryptį vairu, griebtis apsauginių veiksmų. Griebiasi, nes bijo. Bijo, kad slydimas nepasidarytų per didelis, bijo, nes tuomet jau mašinos nebeišvairuotų ir ištiktų avarija. Kitaip sakant, prastesnis vairuotojas greičiau pasiekia baimės barjerą. Iš tiesų taip ir turi būti.
Įgudusiam vairuotojui, gerai valdančiam vairą, praktika, patirtis ir jomis grįstas tikrumas baimės barjerą nukelia kur kas toliau. Jo vairuojamas automobilis gali truputį suskersuoti; į tai patyręs vairuotojas ne nereaguos, bent jau nereaguos sąmoningai, ir automobilis vėl ims važiuoti tiesiai. Todėl geram vairuotojui, važiuojančiam tiesiu keliu, pavyzdžiui, 70km/h, netrukdo maži slystelėjimai.
Šiuos dalykus lemia ne tiek techniniai, kiek emociniai momentai. Tai reikia gerai suprasti.
Ar neprityręs vairuotojas bijo daugiau ar mažiau už prityrusį vairuotoją? Gali būti du atsakymai:
Kitas atsakymas- neprityręs vairuotojas vis dėlto daugiau bijo. Tiksliau sakant, jis daug anksčiau pradeda bijoti. Jau 40km/h greitis jam yra pakankamai didelis. Ko gero, šis atsakymas teisingesnis. Tai patvirtina ir to naujoko daug ankstesnė ir palyginti smarkesnė reakcija, negu gerai išsitreniravusio, didelį stažą turinčio vairuotojo. Anapus baimės barjero, kuris pirmąjį vairuotoją pasitinka ties 40km/h, o antrąjį ties 70km/h greičiu, jų abiejų reakcijos vis labiau panašėja. Ir prityrusį vairuotoją apima emocijos, pasiekus greitį, kuris ir jam yra ribinis, ribinis pagal jo sugebėjimus.
Iš tikrųjų didžiausias greitis kiekvienu atveju turėtų būti reiškiamas ne tik absoliučiais vienetais, kilometrais per valandą, bet ir, deja, neturinčiais pavadinimo vairuotojo sugebėjimo vienetais. Santykiniais, neturinčiais dimensijos vienetais.
Drįsčiau tvirtinti: jei mažai prityrę vairuotojai pasikliautų savo mašina ir, nepaisydami baimės, leistų jai važiuoti ne 40, bet 60km/h greičiu, tai įsitikintų, jog mašina važiuoja tiesiai... su viena sąlyga- kad mes jai nekliudytume. Tarp minimalių neprityrusio vairuotojo klaidų ir minimalių, bet tikslių sumanaus vairuotojo judesių yra tikra praraja.
Mūsų, ralistų tarpe paplitęs posakis: tai puiki mašina, pati važiuoja, tik nereikia jai trukdyti.
Jau sakiau, kad ir automobilio vairavimas, ir vairuotojo sugebėjimų lygis yra labai neapibrėžti ir sudėtingi dalykai. Jiems turi įtakos ir vairuotojo savijauta- vieną dieną vienokia, kitą kitokia.
Pavojingiausia ir sunkiausia važiuoti, staigiai blogėjant kelio sąlygoms. Smarkus lietus po sausros visada kelia didelį pavojų. Kelias ūmai pasidaro slidus. O mes jau ilgesnį laiką ne taip atsargiai vairavome mašiną. Tokios orų permainos ypač pavojingos geriems, prityrusiems vairuotojams. Jie paprasčiausiai, priešingai negu pradedantieji, nesiskaito su tokia permaina, žiūri į ją lengvabūdiškai. Teisybė, jie daug ką moka, bet pamiršta, jog net tobuliausias vairuotojas turi nuvažiuoti kelis arba keliolika kilometrų, kol įpranta, prisimena važiavimo techniką ir atgaivina refleksus, tinkamus pasikeitusioms sąlygoms.
Norėčiau dar pasidalyti su skaitytojais patyrimu iš Lenkijos XXIX ralio, įvykusio 1969 metais. Lenktynių trasa Volios Miške buvo labai įvairi. Visas ruožas be galo vingiuotas.
Pirmojo trasos kilometro kelias grįstas tašytais akmenimis, gana platus, kyla į kalną. Antrojo kilometro plentas šauna į mišką, prasideda asfaltas, kelias siauras, bet vis dar kyla aukštyn. Trečiojo kilometro pradžioje labai siauras asfaltas, kelias beveik horizontalus. Ketvirtojo kilometro asfaltas truputį platesnis, nuokalnė. Penktajame trasa dar žemėja ir paskutiniai 500 metrų sudaro vėl gana platų grindinį. Joks kitas greičio ruožas man nėra taip gerai pažįstamas kaip šis. Tai mano "namų" trasa. Šiuo ruožu esu važiavęs ne mažiau kaip 100 kartų, daugiausia per mokomąsias treniruotes, demonstruodamas, kaip reikia važiuoti. Siauras, vingiuotas kelias ir naktį žibintų šviesoje šmėkščiojantys šalikelės medžiai teikia stiprių įspūdžių sėdinčiajam šalia vairuotojo. Vienas mano keleivių, kai pervažiavome tą ruožą, tarė:
- Sobieslavai, kokie čia vis dėlto stori medžiai. Regis, gerai pažįstu Volios Mišką, bet niekada nemaniau, kad yra tokių milžinų.
Manęs tai nė kiek nenustebino. Iš baimės ne tokie dalykai pasivaidena.
Per treniruotes, kai kelias sausas, šį ruožą nuvažiuoju per 3 minutes. Lenkijos ralio metu čia lenktyniaujama naktį. Publikos būna labai daug. Tūkstančiai žiūrovų, susirinkę palei trasą, dar labiau įkaitina lenktynininkus.
Per XXIX ralio lenktynes palijo. Vieni lenktynininkai važiavo dar sausu keliu, kiti- jau lyjant arba po lietaus. Prieš tai buvo sausa, tad dabar kelias virto tikra čiuožykla. Ypač paskutinė, grįsta trasos atkarpa pasidarė slidi kaip ledas. Ne visi lenktynių dalyviai deramai įvertino važiavimo sąlygas. Daugelis automobilių kaip kulka išlėkė iš trasos. Kai kurie dar įstengė važiuoti toliau, o kitiems ralis šiomis lenktynėmis ir baigėsi. Panašiais atvejais skiriu labai daug dėmesio šuoliui nuo geros kelio dangos į slidžią. Šįsyk tą ruožą važiavau ne 3 minutes, kaip paprastai, bet 4 minutes ir 15 sekundžių. Tai didžiulis laiko skirtumas, neproporcingas sąlygų pablogėjimui. Tačiau jis pateisinamas šiuo konkrečiu atveju, kai teko pereiti iš gerų mašinos valdymo sąlygų į sunkias. Jeigu kelias išbūtų toks slidus porą valandų ir galėčiau nuvažiuoti ruožą kelis kartus, tai laiko skirtumas sumažėtų. Manau, jog apsipratęs su slidžia kelio danga, būčiau galėjęs nuvažiuoti ruožą per 3 minutes 15 sekundžių, taigi tik 15 sekundžių blogesniu laiku, negu idealiomis sąlygomis.
Išvada, kurią patariu įsidėmėti: net sumanus bei prityręs vairuotojas negali iš karto gerai vairuoti mašinos, jei staiga pasikeitė sąlygos. Tai tinka ir perėjimui iš vasaros į žiemą. Kad ir labai daug laiko per metus praleidžiu prie vairo, žiemai prasidėjus, turiu pratintis važinėti per sniegą ir ledą. Įgundu, žinoma, labai greitai, bet tam tikro laiko reikia.