<< atgal   turinys   pirmyn >>

Slydimo treniruotės

Treniruodamiesi taip pat siekiame išsiugdyti maksimalų slydimo pajautimą, kad galėtume slydimą, jo intensyvumą, valdyti taip, kaip norime ir kaip naudingiau.

Važiuojame sausu asfaltu, vingiuota trasa ir norime sukelti valdomąjį mašinos slydimą. Tam keičiame atstojamosios kryptį. Atstojamąją, prieš pradedant posūkį ėjusią pagal tiesę važiavimo kryptimi, dabar turiu pakreipti posūkio link. Kitaip tariant, turiu pasukti vairą. Bet, prieš jį pasukdamas, privalau (tai labai svarbu!) atleisti akceleratorių tiek, kad pasunkėtų mašinos priekis. Iš karto pradedu posūkį- keičiu atstojamąją. Ratai pasiekia sukibimo ribą. Dabar ateina tikrai paradoksalus momentas: nors gresia išlėkimas iš trasos, paspaudžiu akceleratorių, kad užpakaliniai ratai imtų čiuožti ir galėčiau nukreipti automobilį į posūkį bei kartu stabdyti. Jei sukelsiu lengvą užpakalinių ratų slydimą, tai bematant prasidės stabdymas: užpakaliniai ratai stums mašiną į priekį, bet kartu slysdami stabdys ją šonine kryptimi ir panaikins atstojamąją jėgą, kuri traukia mašiną į posūkio išorę. Šiuo būdu sukeliu ir palaikau mašinos slydimą tik tiek, kiek reikia šiam posūkiui.

Būtinas ir iš tiesų pagrindinis valdomojo slydimo elementas yra priekinių ratų suktelėjimas priešinga posūkiui linkme. Priešinga kryptimi suktelėti ratai sukelia pasipriešinimo jėgą, kuri neleidžia automobiliui gręžtis apie savo ašį. Mašinos traukos jėga susiduria su pasuktų priekinių ratų pasipriešinimu: tuo momentu mašina šiek tiek peržengia sukibimo ribą ir, slysdama keturiais ratais, ima judėti mūsų norima trajektorija. Jos slydimą didžiąja dalimi, iki 90% procentų, valdome akceleratoriumi, ir tik 10% - vairu.

Kitaip treniruojamės ant birios arba slidžios (žiemą) kelio dangos, kai yra palankios sąlygos slysti. Treniruotėms geriausiai tinka didelė aikštė arba kelias, kuriame beveik nėra eismo. Tokią vietą rasti nelengva.

Svarbu pradedantiesiems: pirmąsias slydimo treniruotes pradedame slidžiuose ir būtinai saugiuose plotuose, pavyzdžiui erdviose aikštėse.

Sakykim, turime slidžią aikštę ir automobilį, pavyzdžiui "Zastava 750". Pažymime vairavimo trajektoriją, iš abiejų pusių sustatydami kokias nors dėžes, plytas ar kitus daiktus, kurie imituotų bortelius.

Klaidos

Kad būtų patogiau nagrinėti klaidas, dažniausiai daromas atliekant valdomąjį slydimą, pažymėkime skaičiais slydimo fazes:

  1. Greitis apie 40km/h, antroji pavara. Atleidžiame akceleratorių. Šiek tiek suktelime vairą kairėn, ir akimirka vėliau atitinkamai paspaudžiame akceleratorių. Užpakaliniai ratai netenka sukibimo su keliu. Mašinos užpakalis ima slysti į dešinę.
  2. Ištiesiname vairą, neatleisdami akceleratoriaus. Mašinos užpakalis toliau slenka į dešinę.
  3. Koreguojame mašinos padėtį trasos atžvilgiu priekinų ratų suktelėjimu į dešinę. Šioje fazėje reikia pradėti tiesinti ratus ir atitinkamai dozuoti akceleratoriaus paspaudimą, kad automobilis riedėtų norima kryptimi.
  4. Priekinius ratus ištiesiname.

Tai būtų idealus mokomasis posūkio įveikimas valdomuoju slydimu.

Klaidos, kurios neleidžia taisyklingai atlikti valdomojo slydimo:

Fazėje 1 automobilio užpakalis neslenka į dešinę, nes

Fazėje 2 automobilio užpakalis per daug slysta į dešinę, nes

Fazėje 3 automobilio užpakalis per daug slysta į dešinę, nes

Pratimą reikia kartoti tol, kol posūkis bus įveiktas sklandžiai. Po to darome pratimą dešiniąjame posūkyje.

Uoliai treniruodamiesi, išmoksime veikti iš karto: slydimas- vairas. Nebeliks netikėtumo, nereikalingo svarstymo ir panikos.

Iš pradžių bus nelengva. Ko gero, automobilis ims suktis apie savo ašį. Dėl to nereikia liūdėti. Svarbiausia nutaikyti tinkamą momentą ir išmokti derinti judesius. Kviečiu imtis pratybų ir linku sėkmės.

Gerai, jei priverčiame automobilį slysti. Blogai, jei jis pats pradeda slysti.

Dar kartą apie valdomąjį slydimą

Mokydamiesi valdomojo slydimo taip pat turime išmokti gerai jausti, kaip toli nuslinko į šoną mašinos užpakalis ir kaip toli- priekis.

Idealiai įveikiant posūkį, užpakaliniai ratai turėtų tiek prarasti sukibimą ir automobilis tiek slinkti į šoną, kad vos juntamas vairo suktelėjimas į priešingą posūkiui pusę leistų slystant įveikti visą posūkį. Tada būtų pasiektas didžiausias greitis, įmanomas tame vingyje. Kad greitis iš tiesų būtų didžiausias, reikia slystant važiuoti numatytuoju lanku, kurį sudaro ne kampuota, o sklandi linija.

Logiška čia būtų skaitytojų abejonė ir būgštavimai: kaipgi galima, pradėjus ilgą kairįjį posūkį, priekinius ratus dar pasukti į kairę ir dar paspausti akceleratorių, kad nutraukčiau ratų sukibimą su keliu. Tik pagalvokite, ratai pasukti, o aš spaudžiu akceleratorių! Čia menki juokai: jeigu paspausiu per mažai, užpakaliniai ratai dar nepraras sukibimo su keliu, o aš jau spėsiu išlėkti iš trasos...

Tačiau taip nėra, bent jau yra ne visai taip.

Mat, reikia tik truputėlį daugiau suktelėti į kairę. Tas pasukimas, žinoma, visiškai mažas, bet, turint galvoje mašinos masę, padaugintą iš greičio,- pakankamas. O dar akimirkai atleidę akceleratorių, taigi pasunkinę mašinos priekį, jau priverčiame automobilį slysti šonu, skersuoti. Truputį skersuoti. Ratai pirmąsyk neteks sukibimo su keliu net prieš paspaudžiant akceleratorių.

Ir dar kartą:

Šitaip  važiuoja motociklininkai, lenktyniaudami šlako taku. Tikriausiai visi esame tai matę- jei ne savo akimis, tai per televiziją arba bent tipiškose tokių lenktynių afišose, kuriose visada vaizduojamas motociklininkas, atgręžęs priekinį ratą posūkiui priešinga kryptimi. Tai įprastinis jų važiavimas su slydimu.

Priekiniai varantieji ratai ir klasikinis valdomasis slydimas

Automobiliu su priekiniais varančiaisiais ratais, deja, negalime atlikti klasikinio valdomojo slydimo.

Posūkyje tiesiog reikia paspausti akceleratorių, bet labai atsargiai, kad priekiniai ratai neatitrūktų nuo kelio ir kad mašina dėl to neišlėktų iš posūkio.

Užpakalinių ratų sukibimas su keliu mažės beveik be mūsų pastangų. Važiuojant automobiliu su priekiniais varančiaisiais ratais stabdyti ir tebestabdant spausti akceleratorių verta tik staigesniuose posūkiuose. Ilguose ir lėkštuose posūkiuose šis būdas netinka.

Kokius vingius galime įveikti valdomuoju slydimu

Iš principo bet kokius. Tai priklauso nuo mūsų automobilio ir nuo konkrečių sąlygų.

Lengviausia atlikti klasikinį valdomąjį slydimą ilgame, lėkštame vingyje.

Atliekant šį manevrą staigiuose vingiuose, kur kelias suka stačiu kampu, automobilis turi būti galingesnis arba kelias slidesnis.

Apgręžiamuosiuose, kilpos tipo, vingiuose reikia labai didelės automobilio galios arba labai slidaus kelio, kad šitą manevrą būtų įmanoma atlikti.

Pradedantiesiems, kaip jau sakiau, bus atvirkščiai. Lėkštame vingyje greitis turi būti didelis, tad jiems būtų nesaugu. Patariu pradėti nuo staigesnių vingių, geriausia ten, kur kelias pasuka stačiu ar šiek tiek buku kampu, ir būtinai esant kuo slidesnei kelio dangai.

Minėti reikalavimai pasikeičia, jei vingis yra ne lygumoje, bet įkalnėje arba nuokalnėje.

Automobilio vairavime, kaip ir šachmatų lošime, yra labai daug kombinacijų, kurios tam tikrais atvejais gali viena kitą pavaduoti. Jei vingio būklė trukdo įveikti jį klasikiniu valdomuoju slydimu, pavyzdžiui kelias apledėjęs, šlapias, galime jį greičiau įveikti slydimu, kurį vadinu šoniniu.

Pastaba. Ne tik greituoju, bet ir sportiniu lenktyniniu būdu per daugelį posūkių dera važiuoti atitinkama trajektorija visiškai be slydimo arba su minimaliu slydimu.

Važiuodami normaliai, ir posūkius darome normaliai, o valdomuoju slydimu pasinaudojame tik tuomet, kai būtinai reikia, nes važiavimas su tokiu slydimu yra sportinis. Aš pats, važiuodamas iš Varšuvos į Krokuvą, 300 kilometrų trasoje vasarą slysdamas įveikiu vos keletą vingių, o žiemą padidinu tą skaičių ligi keliolikos, bet per daugumą vingių visada važiuoju neslysdamas.

Valdomasis šoninis slydimas

Valdomasis- tai yra atliekamas visiškai sąmoningai.

Tam tikrais atvejais ralio varžybose įveikiame posūkį slydimu, kiek kitokiu, negu klasikinis, kurį ligi šiol turėjau galvoje, bet irgi tyčia sukeltu. Jį vadinu šoniniu slydimu.

Šį slydimą, priklausomai nuo situacijos, atliekame dvejopai:

Vairas-stabdys-akceleratorius

Pirmuoju variantu, tai yra vairas-stabdys-akceleratorius, naudojamės važiuodami nuo kalno, taip pat lygumoje, kai mūsų automobilio galia yra per maža, palyginus su kelio kibumu, arba kai prie posūkio privažiuojame pakankamu greičiu. Šitaip slysdami, važiuojame dinamiškai ir greitai, tačiau tik trasose, uždarytose normaliam eismui!

Pirmojo varianto važiavimo technika:

  1. Stabdome tiesiame kelyje (staigiai prarandame greičio perteklių).
  2. Akimirkai atleidžiame stabdžių pedalą.
  3. Tučtuojau per daug pasukame vairą posūkio link.
  4. Mašinai kryptelėjus, stipriai paspaudžiame stabdžių pedalą: blokuojame visus ratus.
  5. Leidžiame automobiliui lėkti skersam (atleidžiame stabdžių pedalą), kol jis pasieks lanko vidinės dalies vidurį.
  6. Paspaudžiame akceleratorių.

Pastaba. 3 fazėje yra labai sunkus psichologinis momentas. Vairą pasukame dar prieš vingį, maždaug 5-8 metrus ligi lanko vidinės dalies vidurio, priklausomai nuo greičio ir kelio dangos.

Vairas-akceleratorius-akceleratorius

Antrojo varianto, tai yra vairas-akceleratorius-akceleratorius, dažniausiai griebiamės kildami į kalną. Juo taip pat galima važiuoti dinamiškai ir greitai tik trasose, kuriose nėra normalaus eismo.

Antrojo varianto važiavimo technika:

  1. Stabdome tiesiame kelyje (staigiai prarandame greičio perteklių).
  2. Akimirkai atleidžiame stabdžių pedalą.
  3. Tučtuojau pasukame vairą posūkio kryptimi ir po akimirkos paspaudžiame akceleratorių. Užpakaliniai ratai netenka sukibimo su keliu.
  4. Mašina lekia skersa. Nukeliame koją nuo akceleratoriaus.
  5. Pasiekę lanko vidurį, paspaudžiame akceleratorių.

Abu variantai yra neleistini normalaus eismo sąlygomis, nes jiems reikia viso važiuojamosios dalies pločio.

Kiti variantai

Galėčiau išvardinti labai daug slydimo variantų, tinkamų vienokioms ar kitokioms kelio sąlygoms, vingio rūšims ir automobilio tipams. Šia tema būtų galima prirašyti kelis tomus ir dar liktų ką pasakyti. Čia pateikiu tik pačius pagrindinius variantus. Jiems priklauso dar viena šoninio slydimo atmaina, kurią galima nadoti itin staigiuose, kilpos tipo (apgręžiamuosiuose), taip pat ir kituose vingiuose, išskyrius labai lėkštus.

Tam tikromis sąlygomis tokio posūkio, sakykim kairiojo, įveikimo technika galėtų apimti šias fazes:

  1. Stabdome tiesiame kelyje (staigiai prarandame greičio perteklių).
  2. Akimirkai atleidžiame stabdžių pedalą.
  3. Truputį pasukame vairą į dešinę, posūkiui priešinga kryptimi!!
  4. Stipriai dinamiškai pasukame į kairę, tai yra posūkio kryptimi.
  5. Atitinkamai paspaudžiame akceleratorių.
  6. Prireikus suktelime vairą į priešingą pusę, bet tik tada, jei mašina pernelyg skersuoja.

Šis trečiasis variantas pastaruoju metu įgyja labai daug šalininkų. 1970 metais Londono- Mechiko ralyje didžioji trasos dalis turėjo slidų paviršių. Šis variantas man labiausiai ir tiko- jis greitas, saugus, palyginti nesunku visiškai suvaldyti slydimą. Tūkstančius vingių įveikiau šiuo būdu.

Norėčiau atkreipti ypatingą dėmesį į šį važiavimo būdą. Esminės čia yra trys pirmosios fazės, o svarbiausia- trečioje. Dvigubas manevras vairu- suktelėjimas posūkiui priešinga kryptimi ir po to dinamiškas pasukimas posūkio kryptimi- padeda sukelti automobilio slydimą.

Galima šį manevrą naudoti ir klasikiniame valdomajame slydime.

Stabdys, vairas ir akceleratorius slydimo metu.

Dar sykį priminsiu, kad automobilio agregatams pagal jų naudojimą vairavimui tenka toks procentas: sausame kelyje- 60% vairui, 40% akceleratoriui. Šlapiame ir slidžiame, atvirkščiai- 40% vairui ir 60% akceleratoriui.

Stabdis, kurį daug kas laiko ir vairavimo įrankiu, apskritai toks nėra, nors padeda nutraukti užpakalinių ratų sukibimą su keliu, kai varantieji ratai yra priekiniai. Taip pat naudojamas šoninio slydimo pirmame variante. Juo tik stabdome, bet ne vairuojame. Turiu galvoje, žinoma, kojinį stabdį.

Ilguose posūkiuose, išskyrus kilpos tipo vingius, neįmanoma automobiliu su priekiniais varančiaisiais ratais atlikti valdomąjį slydimą, naudojantis rankiniu stabdžiu- tokioje situacijoje negalima vairuoti mašinos viena ranka. Be to, nepriimtina, turint galvoje rankinio stabdžio netobulumą, ir tai, kad ranka, kuria laikome stabdį, negalime pajusti reikiamo užpakalinių ratų atitrūkimo nuo kelio, kuriuo prasideda klasikinis valdomasis slydimas.

Akceleratoriumi vairuojame, kai tyčia, sąmoningai, nutraukiame užpakalinių ratų sukibimą su keliu.

Įvažiuodami į nestaigų vingį, kurio kreivumo spindulys normaliai verstų ratus pakreipti per pusę vairo rato apsisukimo, tokiomis sąlygomis, kai 40% vairavimo tenka vairui, o 60%- akceleratoriui, turime vairą pasukti gana energingai- truputį "mestelėti" automobilį, bet tik trečdaliu to vairo apsisukimo pusės, trūkstamą dalį pridedame akceleratoriumi- ir jau slysdami važiuojame lanku.

Kitaip sakant, šiuo atveju vairą suktelime mažiau, negu derėtų pagal vingio kreivumą, užtat sparčiai, energingai, kartu spaudžiame akceleratorių. Ir tučtuojau ištiesiname ratus.

Taigi, jeigu vingis trumpas, vairas ištiesinamas kartu su akceleratoriaus paspaudimu, nes jau vingio pabaiga. Ilgesniame vingyje reikia suktelėti vairą į priešingą pusę. Ir prasideda valdomasis slydimas motociklininkų maniera.

Tačiau visa tai daugiausia ir pirmiausia tinka automobiliams, kurių varantieji ratai užpakaliniai.

Jau minėjau, jog, daugumos vairuotojų nuomone, priekiniai varantieji ratai važiavimą padaro saugesnį- "ištraukia" automobilį iš posūkio. Šią nuomonę jie argumentuoja faktu, kad dabar gaminama kaskart daugiau mašinų su priekiniais varančiaisiais ratais. Tačiau taip daroma ne dėl važiavimo saugumo, o dėl gamybos išlaidų, nes automobilis su priekiniais varančiaisiais ratais yra paprastesnės konstrukcijos ir žymiai pigiau pagaminamas.

<< atgal   turinys   pirmyn >>