Nenumatytų slydimu vadinu automobilio skersavimą arba slidinėjimą, vykstantį be vairuotojo noro. Taigi nenumatytas slydimas esamoje situacijoje vairuotojui yra netikėtas.
Svarbiausia iš karto pajusti slydimą ir jį pradėti valdyti jau nuo pradinės fazės. Tačiau niekas neįstengia visiškai ramiai ir apgalvotai suvaldyti atsitiktinio slydimo, jei per treniruotes neišmoksta taisyklingai naudotis slydimu. Be to, šis mokėjimas turi būti tapęs refleksu, nes kitaip staigus ir netikėtas mašinos slydimas sukelia baimės jausmą. Tokia psichinė būsena paralyžuoja taisyklingus vairuotojo savisaugos refleksus ir sustiprina pavojingą, klaidingą refleksą- staigiai stabdyti.
Išnagrinėkime keletą nenumatytų slydimo situacijų pavyzdžių.
Kiekvienam automobiliui kiekviename vingyje egzistuoja greičio viršutinė teorinė riba. Tai greitis, prie kurio dar galima įveikti tą vingį neišlekiant iš trasos. Suprantama, jeigu taisyklingai įvažiuojama į vingį ir važiuojama idealia trajektorija. Vadinasi, tas, kuris peržengia vingio įveikimo greičio viršutinę ribą, neturi jokių šansų sėkmingai užbaigti posūkį.
Tačiau dažnas vairuotojas, dar toli gražu nepasiekęs tos ribos ir galįs taisyklingai įveikti vingį, išlekia iš trasos.
Pavyzdžiui, nuokalnėje per daug įsibėgėjo ir slėnyje per dideliu greičiu pradėjo vingį, kuris pasidarė per siauras. Išsigandęs vairuotojas automatiškai paspaudė stabdį, ir mašina ėmė slysti.
Kaip gelbėtis:
Atliekant aprašytąjį manevrų kompleksą, nesvarbu, kurie automobilio ratai yra varantieji- užpakaliniai ar priekiniai.
Tokiu atveju mašinos priekis ima slysti.
Ką privalo daryti vairuotojas:
Ko visada reikia vengti, kai, normaliai važiuojant, artėjama prie vingio, jei norime, kad vingis būtų taisyklingai įveiktas ir mašina neimtų nesulaikomai slysti.
Nelėk per dideliu greičiu į vingį, kuriame yra ribotas matomumas, sunku deramai įvertinti trasą. Žinok, kad tikrai bus greičiau, jei ne tiek greitai į vingį įvažiuosi, bet greitai išvažiuosi.
Nestabdyk, įvažiavęs į vingį. Saugiau bus pradėti ir baigti posūkį, važiuojant kad ir didesniu greičiu, jei mašiną išlaikysi trasoje, manipuliuodamas akceleratoriumi. Juk atleidžiant stabdį jau vingyje ir iš karto pasukant vairą posūkio kryptimi, mašina gali susverdėti ir imti pavojingai slysti prieš tavo valią.
Visos netikėtų slydimų situacijos posūkiuose yra labai panašios, nors galima būtų priskaičiuoti labai daug jų variantų. Tačiau kas išmoksta įveikti tyčia sukeltus slydimus, tas įgyja bent dešimteriopai didesnę galimybę išsisukti net iš sunkios padėties.
Mažai duoda naudos aprašinėjami įvairūs netikėto slydimo variantai, kuriais siekiama perspėti vairuotoją, jeigu šis nesudaro su savo mašina vienos nedalomos visumos, ypač tomis sunkiomis akimirkomis. Geras vairuotojas turi pajusti ir nepaleisti iš savo rankų kiekvieno slydimo, vis tik šiam prasidėjus. Patyręs vairuotojas nujaučia būsiant slydimą prieš pat jam prasidedant.
Šiose sunkiose situacijose taisyklingi ir nesuvaržyti judesiai tegali būti tik taisyklingai ir laisvai sėdint prie vairo. Sportiniame važiavime, kurį kultivuoju, būna daug įvairiausių slydimų. Neįstengčiau greitai važinėti, jei taisyklinga sėdėsena nepadėtų man pukiai jausti visą mašiną, kiekvieną ratą. Nugara turi būti visiškai priglausta prie atlošo, o saugos diržai dar ją prispausti. Šitokia padėtis leidžia labai laisvai judėti rankoms ir kojoms.
Tai neapsakomai svarbu, ištikus nenumatytam slydimui, nes baimė, kurią jis paprastai sukelia, skatina vairuotoją palinkti į priekį- tada jis praranda kontaktą su mašina, jos nebejaučia kaip tyčia tuo momentu, kai labiausiai šito reikia.
Dažniausiai tomis akimirkomis pasireiškia ir kitas netikęs įprotis- laikytis už vairo. Laikymasis už vairo nepaprastai kliudo laisvai manevruoti. Vairas nėra atramos taškas. Tas gražus ratlankis yra skirtas automobiliui vairuoti. Nesitverkite už jo iš baimės!
Dabar aptarsiu keletą gana skirtingų klausimų, kurie yra susiję su slydimo problemomis. Pradėsiu nuo sankabos.
Kaip veikti sankaba, prasidėjus slydimui? Išminti ją ar ne? Kažkada specialiojoje Lenkijos spaudoje pasirodžiusiame straipsnyje buvo tvirtinama, kad, ėmus automobiliui slysti, visų pirma reikia išminti sankabą. Gal ir tiesa. Tačiau, kai greitai važiuojant, prisieina suvaldyti slystančią mašiną, tenka tiek dirbti ir tokiu žaibišku tempu, kad išjunti sankabos nebėra kada. Be to, laikant koją ant nuspausto sankabos pedalo, vairuotojui nepaprastai sunku atlikti kitus veiksmus. Jis turi visą dėmesį sutelkti į vairavimą. Kojos tegul lieka laisvos. Bet, kaip jau sakiau, teoriškai taip derėtų. Tik kas sugebės tai padaryti, jei tuo pat metu visomis jėgomis stengsis suvaldyti pavojingai slystančią mašiną?
Tą patį rezultatą, kaip ir išmynę sankabą, gausime atitinkamai neutralizavę variklio pasipriešinimą teisingu akceleratoriaus paspaudimu. Operuoti droselio valdymo pedalu yra kur kas naudingiau, nes tuomet disponuojame didžiuliu diapazonu jėgų, veikiančių varančiuosius ratus: nuo stabdymo varikliu iki sukimo momento perdavimo užpakaliniams ratams.
Nedrįstu teigti, kad sankabos išmynimas slystant visada yra betikslis, tačiau pats nuspaudžiu jos pedalą labai retai. Lengva ją išminti tik visai lėtai važiuojant. Ypač veiksmingas sankabos išmynimas žiemą, kai važiuojamosios dalies slidumas didžiausias ir automobilis vos reaguoja į vairo pasukimą, pavyzdžiui ant apledėjusio tašytų akmenų grindinio, kurį dengia tirpstančio sniego tyrė. Štai tada išminti sankabą išmintingiausia ir naudingiausia.
Kad išvengtume vieno iš galimų slydimų, primenu, kaip pavojinga staigiai atleisti sankabą, perjungiant pavaras slidžiame kelyje, kai variklio apsisukimai maži. Tuomet iš karto blokuojami varantieji ratai ir mašina ima skersuoti. Negalima atleisti sankabos, esant mažiems variklio apsisukimams, jei ką tik įjungtos pavaros greičiui reikia daug didesnių apsisukimų ir kelio danga slidi. Privalu tai įsidėmėti, o geriausia įsidėmėsime, jei, pirmai progai pasitaikius, nuvažiuosime į tuščią slidžią aikštelę ir patys tai patirsime.
Tarkime, kad noriu pristabdyti ir įjungti žemesnę pavarą kai kelias slidus. Pratimo fazės iš eilės:
Labai įgudęs vairuotojas dar gali pergazuoti, jei reikia. Pavyzdžiui, kai pavarų dėžės sinchronizacija ne kokia.
Kad galėtume negaišdami kelis kartus iš eilės įjungti vis žemesnę pavarą, turime uoliai treniruotis, kol išmoksime nepaprastai greitai dirbti kojomis ir kartu su jų judesiais ranka dirbti su pavarų perjungimo svertu. Tada žaibiškai pasieksime žemutinę pavarą, nepakenkdami pačiam važiavimui.
Išdėstytąją veiksmų eilę tenka kartoti tiek kartų, kiek yra pavarų, kurias turime įjungti pakeliui iki žemiausios, kai, važiuodami slidžiu, žvyruotu, smėlėtu keliu, juo labiau ledu, privalome kuo greičiau, bet saugiai sumažinti greitį iki minimumo.
Taigi greičiausias stabdymas, ypač slidžiame kelyje, turi būti stabdymas varikliu, perjungiant pavaras, ir kartu stabdžiais.
Kelio dangos pasikeitimui, pavyzdžiui kai asfaltas pereina į tašytų akmenų grindinį, reikia didžiulio dėmesio. Išvažiuodamas iš grindinio į asfaltą, galiu iš karto paspausti akceleratorių ir padidinti greitį. Tačiau, važiuojant iš asfalto į grindinį, yra atvirkščiai: būtina stabdyti, prieš įvažiuojant į grindinį ar į kitą kelio dangą, pavojingesnę nei ankstesnioji, ir jokiu būdu nestabdyti tų kelių sandūroje ar tik privažiavus prie pat jos. Tada būna ne tik per vėlu, bet ir pats stabdymo manevras gali pridaryti bėdų. Beje, ir šiuo atveju praverčia treniruotės, kaip suvaldyti slystančią mašiną. Treniruotės, kuriose padirbėjome.
Labai dėmesingam reikia būti ir tose vietose, kur pakinta kelio nuolydis.
Privažiuojant vietą, kur staigiai prasideda įkalnė, reikia turėti galvoje, kad smarkiai stabdyti negalima, kol kelias dar nepradėjo kilti. Baigiame stabdyti, neprivažiavę metro ar pusmetrio iki tos vietos, kurioje horizontalus išilginis kelio profilis užlinksta į viršų. Per ilgai stabdant, gali įvykti nelaimė, pavyzdžiui sulūžti arba atitrūkti visa priekinė pakaba.
Privažiuojant nuokalnę, atvirkščiai, svarbu stabdį perlaikyti. Vadinasi, stabdome dar lygioje vietoje, prieš pat nuokalnę šiek tiek atleidžiame stabdį ir pačioje nuolydžio pradžioje stabdome dar kartą. Važiuojant dideliu greičiu, antrasis stabdžio paspaudimas turi prasidėti 3-5 metrai prieš kliūtį, tai yra prieš pat nuolydį. Tokiu būdu pasunkinami priekiniai ratai. Šis manevras turi būti atliktas taip, kad, pradedant automobiliui leistis žemyn, ratai vis dar būtų pasunkėję. Automobilis turi pradėti leistis nuokalne su pasunkėjusiais priekiniais ratais.
Kai, greitai važiuodami, pristabdome prieš nuokalnę, bet greitis vis dar tebėra per didelis, automobilis gali praskrieti oru. Tokių šuolių venkime jau vien dėl to, kad automobilis nėra jiems pritaikytas.
Kada dabar atleisti stabdį? Jei stabdėme taisyklingai ir automobilis pradėjo leistis žemyn su pasunkėjusiais ratais nepadaręs šuolio, tuomet jau nuokalnėje stabdį atleidžiame arba dar kiek prilaikome, žiūrint ko reikia.
Tačiau jeigu nuokalnė, kuria leidžiamės, baigiasi ir prasideda horizontalus kelio ruožas, o juo labiau kylantis į kalną, turime kiek anksčiau atleisti stabdį. Tai būtina. Jei stabdysime iki nuokalnės pabaigos, tikriausiai įsikniaubsime į kelią arba persiversime per priekį. Mat, nenustojus stabdyti, toje vietoje, kurioje keičiasi kelio nuolydis, priekiniai ratai dar kartą pasunkėja, tarsi dvigubai. To jokiu būdu negalima leisti.
Kada paspausti akceleratorių? Artėjame prie kritinio, žemiausio taško, kuriame lūžta kelio profilis. Tuoj prasidės įkalnė.
Jei varantieji ratai užpakaliniai, dažniausiai spaudžiame akceleratorių prieš pasiekdami tą kritinį tašką, kad šiek tiek palengvėtų priekis.
Jei varantieji ratai priekiniai, akceleratorių spaudžiame kiek vėliau, jau beveik kritiniame taške.
Ir vienu, ir kitu atveju svarbiausia žinoti, kada reikia automobilio priekį pasunkinti ir kada palengvinti.
Tai patyriau per Gran Premio lenktynes Argentinoje 1970 metais. Tenykščiuose keliuose labai dažnai pasitaiko įvairaus dydžio išilginio profilio lūžių. Jie būna ten, kur kelią kerta išdžiūvusių upokšnių bei upių vagos. Liūčių metu tomis sausvagėmis skersai kelią plūsta vanduo. Sausvagių gylis įvairus- kai kurių net 12 metrų.
Iš pradžių man būdavo labai sunku greitai pervažiuoti tokią lomą. Tačiau belenktyniaudamas įgudau ir išmokau perlėkti tuos didžiulius griovius nemažu greičiu.
Važiavimo per sausvages technika buvo tokia.
Lekiu 200km/h greičiu. Maždaug 100 metrų prieš sausvagę imu iš visų jėgų stabdyti. Per 10 metrų iki sausvagės mano greitis dar 80km/h. Tuomet dalinai atleidžiu stabdį ir, neprivažiavęs iki sausvagės 2-4 metrus, vėl smarkiai stabdau. Priekiniai ratai pasunkėja ir neatitrūksta nuo žemės paviršiaus, kai pradedu leistis loma žemyn. Baigiantis nuokalnei, atleidžiu stabdį, kad spėčiau prieš pat prasidedant įkalnei atitinkamai paspausti akceleratorių ir palengvinti priekinius ratus.
Tokia važiavimo technika forsavau sausvages greitai ir saugiai. Paprastai yra sunkiausia, ypač mažai patyrusiems vairuotojams, tinkamai įvertinti kliūtį, prie kurios jie artėja.
O dabar pamėginkite išnagrinėti pateiktąjį paveikslą, atsižvelgdami į tai, kurie jūsų mašinos ratai yra varantieji, ir mintyse detaliai "pervažiuokite" tokią įkalnę ar nuokalnę didoku greičiu. Norint praktiškai išmokti taip važiuoti reikia treniruotis. Ne kiekvienam vairuotojui šito reikia. Dideliu greičiu įveikti staigią lomą privalo sugebėti aukštos klasės sportininkai ir visi tie, kurie norėtų būti geri vairuotojai. Bet galbūt skaitytojas tikrai to nori.
Aprašytųjų išilginio kelio profilio lūžių Lenkijoje pasitaiko nedažnai. Užtat įvairių kitų kliūčių, prieš kurias reikia stabdyti, netrūksta. Geležinkelio pervažos, stambūs kelio nelygumai, taisomi kelio ruožai, nepatikimas tiltelis... Tokiais atvejais dera stabdyti iki paskutinės akimirkos, bet būtinai atleisti stabdį anksčiau, negu priekiniai ratai užvažiuos ant kliūties.
Pavyzdžiui, dėl stabdymo netikusioje pervažoje gali atitrūkti arba sulūžti važiuoklės pakaba ir įvykti tikra katastrofa. Tad įsidėmėkime! Nestabdyti ant kliūčių. Stabdyti prieš jas.
Jeigu pasitaikė užlėkti ant kliūties, vis tiek kokiu greičiu, tai paskutinę akimirką atleiskime stabdį: bus geriau, negu stabdant iki galo.
Slidžiame kelio paviršiuje stabdymo kelias yra, savaime aišku, daug kartų ilgesnis, negu kibiame paviršiuje. Tačiau ir šiuo atveju galima patarti, kaip būtų lengviau važiuoti.
Čia pateikiamos lentelės duomenys, mano nuomone, pernelyg pesimistiški. Dabar, kai gaminamos vis tobulesnės stabdžių sistemos ir geresnės padangos, stabdymo kelias būna žymiai trumpesnis.
(pagal Z. Masliankevičių)
| Greitis km/h | Per 1sek. nuvažiuotas kelias m | Stabdymo kelias metrais | |||
|---|---|---|---|---|---|
| sausas asfaltas |
šlapias asfaltas |
sniego danga |
lijundra | ||
| 5 | 1.39 | 0.16 | 0.24 | 0.48 | 0.64 |
| 10 | 2.78 | 0.64 | 0.96 | 1.92 | 2.57 |
| 15 | 4.17 | 1.45 | 2.17 | 4.33 | 5.88 |
| 20 | 5.56 | 2.56 | 3.85 | 7.70 | 10.30 |
| 30 | 8.33 | 5.80 | 8.66 | 17.30 | 23.40 |
| 40 | 11.11 | 10.30 | 15.40 | 30.80 | 41.60 |
| 50 | 13.89 | 16.40 | 24.00 | 48.20 | 64.20 |
| 70 | 19.44 | 31.50 | 42.70 | 94.30 | 126.00 |
| 100 | 27.84 | 64.00 | 96.30 | 192.70 | 257.00 |
Geriausias yra tolydinis stabdymas, vadinamasis stabdymas vienu paspaudimu, iš karto.
Žinome, kad vairuotojų kursuose patariama visuomet, juo labiau slidžiame kelyje, stabdyti impulsais: tankiai spaudyti stabdžių pedalą. Teisingai. Tai labai geras metodas. Ir kol neįgudome slidžiame kelyje savo pėda jautriai stabdyti "iš karto", tol turime stabdyti impulsais.
Tačiau patariu mokytis tolydinio stabdymo prie sukibimo ribos. Vis tiek, kuo ratai rieda, ledu, sausu, žvyruotu ar kitokiu keliu, sparčiausias yra stabdymas vienu paspaudimu.
Stabdžių pedalo spaudimo jėga slidžiame kelyje turi būti atvirkščiai proporcinga mašinos greičiui: kuo greičiau mašina juda (stabdymo pradžioje), tuo švelniau reikia spausti stabdį, kad ratai neprarastų sukibimo su keliu. Stabdomai mašinai tolydžio lėtėjant, galima vis stipriau spausti stabdį, kartu mažės ir pavojus prarasti sukibimą su keliu.
Jau kalbėjome apie staigų stabdymą prie sukibimo ribos. Dar švelniau privalome stabdyti prieš kliūtį, matomą iš tolo, kai stabdyti staigiai nėra reikalo.
Puikaus mašinisto valdomas traukinys pajuda, o mes, keleiviai, pasidairę nustembame, kad jis jau važiuoja. Kada pajudėjome iš vietos? Nežinia. Tik žemė už lango bėga vis greičiau.
Taip pat švelniai, nepastebimai reikia stabdyti ir automobilį slidžiame kelyje. Stabdyti sklandžiai, tolygiai, vienu paspaudimu.
Ar tik žiemą? Ne. Kiekvieną dieną, kiekvienoje situacijoje derėtų stabdyti taip, kad to bemaž nejaustų nei automobilis, nei jo keleiviai. Galima išmokti idealiai švelniai stabdyti bet kokiu greičiu važiuojančią mašiną. Tol prisiminkite šiuos mano žodžius, kol pavyzdingi stabdymo judesiai taps įpročiu, refleksu.
O juk tiek daug vairuotojų, važiuodami per miestą nuo vienos raudonos šviesos iki kitos (argi kada kas matė sankryžoje žalią šviesą?), stabdo prieš raudoną šviesą taip, kad automobilis išriečia nugarą kaip katinas, o keleivis galva vos neišmuša priekinio stiklo. Mada ar nemokšiškumas? Turbūt mada dėl nemokšiškumo.
Visai kas kita, kai judrioje gatvėje, trumpai spusteldami stabdžių pedalą, stopų signalu įspėjame važiuojantį iš paskos, jog ketiname tuoj stabdyti. Tuo galime išvengti smūgio į mašinos užpakalį.
Žiemą labai svarbu ir oro slėgis padangose, ir, žinoma, pačios padangos. Slidžiame kelyje geriau mažesnis slėgis, negu per didelis. Jei, pavyzdžiui, rekomenduojamas normalus užpakalinių ratų padangų slėgis yra 1.6 bar ir priekinių 1.4 bar, tai slidžiu keliu geriau važiuoti, kai užpakalinių ratų padangų slėgis 1.4 bar ir priekinių 1.2 bar. Šiaip ar taip, o slėgis turi būti mažesnis, negu rekomenduojamas sausam keliui.
Apskritai stenkimės palaikyti padangose tokį slėgį, kokį rekomenduoja gamykla. Visada tikrinkime šaltų padangų slėgį, nes, padangoms kaistant, slėgis jose kyla. Kadangi gamykla visada nurodo šaltų padangų slėgį, tokį ir reikia tikrinti. Pagaliau nepaprastai sunku nustatyti, kokia iš tiesų yra padangos temperatūra ką tik nuvažiavus, pavyzdžiui, 50km dideliu greičiu. Po greito važiavimo įkaitusiose padangose oro slėgis būna maždaug 0.6 bar didesnis. Per žemas slėgis kenkia padangoms ir trukdo vairuoti automobilį. Nuo per didelio slėgio padangos greit susidėvi- nudyla protektoriaus vidurinė dalis, kontaktinė zona. Daug greičiau susidėvi ir važiuoklės elementai bei kėbulas. Mašina gali tapti neklusni, nesaugi važiuoti. Savaime aišku, kiekviena taisyklė turi išimčių. Daug kas priklauso nuo padangų rūšies ir tipo, nuo mašinos apkrovos ir nuo to, kaip ketiname važiuoti. Važiuojant dideliu greičiu, padangų slėgi turi būti didesnis maždaug 0.3-0.7 bar.
Gamykla nenurodo ir nerekomenduoja, koks padangų slėgis tiktų sportiniam važiavimui. Čia jau kiekvienas vairuotojas vadovaujasi savo galva bei patirtimi. O bendra nuomonė, pavyzdžiui, tokia, kad "Weathermaster" tipo padangų nereikia per daug pripūsti. Slėgis, kurį firma "Dunlop rekomenduoja normaliam ir sportiniam važiavimui, yra toks: priekinių ratų- 2.0, užpakalinių- 2.2 bar. Kurį laiką tiek ir pripūsdavau, bet man toks padangų slėgis nelabai tiko. Išbandžiau ir ne sykį patyriau, kad asfaltuotu keliu, o juo labiau per žvyrą ir sniegą man geriausia važiuoti, kai priekinių ratų slėgis yra 2.5, o užpakalinių- 2.9 bar. Su tokiu didesniu slėgiu mano mašinos greitis padidėja maždaug 5 procentais, kurie ralyje labai daug reiškia.
Šis teiginys prieštarauja mano ankstesniam tvirtinimui, kad, važiuojant slidžiu keliu, padangų slėgis turi būti žemesnis. Apskritai turi būti žemesnis, bet, kaip jau esu minėjęs, būna ir išimčių. Aš dariau taip, kaip įsitikinau esant geriau, atsižvelgdamas ir į padangų tipą. Važiuodamas slidžiu keliu "Dunlop Racing" padangomis, jų slėgį trupučiuką sumažinu, palyginus su tuo, kurį naudoju sportiniam važiavimui. Svarbu nuolat palaikyti padangose tokį slėgį, koks turi būti, ir dažnai jį tikrinti: bent jau kartą per savaitę. Nepriklausomai nuo to, daug ar mažai važinėjama. Jeigu mašina porą dienų pastovėjo garaže, būtina prieš kelionę patikrinti slėgį. Sisteminga kontrolė padės ne tik išvengti netikėtumų, bet ir geriau, taisyklingiau valdyti automobilį.