Be galo svarbus veiksnys, palengvinantis automobilio vairavimą, yra geras matomumas. Šnekamojoje kalboje matomumu vadinamas tiek regėjimo laukas iš automobilio vidaus, tiek matomumas už mašinos sienų. Prancūzai puikiai įvertino šio veiksmo svarbą: "La vue c'est la vie!" (Matomumas- tai gyvybė!). Šią sentenciją jie kartais net užsirašo ant automobilio.
Regėjimo laukas iš vairuotojo vietos turi būti kuo platesnis. Automobilių gamyklos šiai problemai skiria vis daugiau dėmesio. Priekiniai stiklai dabar jau gaminami tik ištisi ir gaubti. Konstruktoriai stengiasi taip modernizuoti kėbulą, kad priekinio stiklo šoniniai rėmai būtų kuo siauresni. Matomumą gerinti padeda purkštuvai, skirtingų greičių valytuvai, specialūs skysčiai stiklui plauti, šilto oro pūtimas.
Regėjimo laukas iš mašinos vidaus turi būti geras į visas puses. Vadinasi, visi langai turi būti švarūs. Maža to: keleivių susėdimas ir bagažo išdėstymas privalo taip pat nemažinti regėjimo lauko, nei šoninio, nei galinio. Beje, smulkiems daiktams ir maistui, tokiam kaip sumuštiniai, limonadas, vaisiai, reikia rasti automobilyje tinkamą vietą, kad neužstotų langų ir kad posūkiuose ar stabdant nekristų vairuotojui po kojomis. Dėl tokių krintančių ar užstojančių daiktų kartais atsitinka nelaimių.
Mums, ralistams, nebaisus joks kelias- duobėtas, vingiuotas, kalnuotas ar apledėjęs. Prie kiekvieno kelio galima pusėtinai prisitaikyti. O ribotas matomumas iš karto sukelia problemų.
Idealus matomumas būna debesuotą, bet šviesią dieną. Tačiau ne mūsų valioje pasirinkti palankų orą ar paros laiką. Todėl mokėkime prisitaikyti prie bet kokių sąlygų.
Dieną matomumą smarkiai riboja rūkas. Žinoma, ir rūkas rūkui nelygu. Jau važiuojant per skystą rūką patartina įsijungti žibintus. Geriausia įsijungti artimąją šviesą, nes galime patekti ir į tirštesnio rūko bangą. Įsijungus žibintus, važiavimas tampa saugesnis, nes automobilis matomas iš tolo.
Dėl važinėjimo su artimąja šviesa tam tikromis sąlygomis (ir mieste) pas mus tebediskutuojama. Pasitaiko vairuotojų, kurie, atsakydami į teisėtai įjungtą artimąją šviesą, plieskia mums į akis tolimosiomis šviesomis, versdami išjungti žibintus. Esu tos nuomonės, kad artimosios šviesos reikia visuomet, kai tik pablogėja matomumas, taip pat ir mieste. Tik svarbu, kad lempos būtų tinkamai sureguliuotos. Beje, šviesų naudojimas važinėjant mieste yra atskira ir plati tema.
Pablogėjus matomumui, važinėkite su artimąja šviesa netgi dieną. Ypač tai svarbu rudenį, žiemą, kai rūkas, lyja, sninga. Nesutinku su Lenkijoje įsigalėjusiu įpročiu, ypač sunkvežimių ir netgi autobusų vairuotojų, važinėti be šviesų arba vien pažibinčiais temstant, kartais iki visiškos tamsos. Kai kas taip važiuoja net naktį, šviečiant mėnulio pilnačiai. Tai neleistina!
Iš gamyklų automobiliai išleidžiami su tinkamai sureguliuotais tolimos šviesos žibintais. Tai gana svarbu, nes ir iš geriausių reflektorių maža naudos, jeigu jie prastai nustatyti. Kiekvienas vairuotojas privalo skirti deramą dėmesį tiek tolimųjų, tiek artimųjų šviesų reguliavimui. To reikia ne tik mūsų saugumui, bet ir tų, kurie atvažiuoja priešpriešais.
Ralio varžybose, kur dideli greičiai, kad matomumas būtų geresnis vartojamos pridėtinės labai stiprios prožektorinės ar plačiakampės jodo (halogeninės) lempos.
Tačiau jokie, net geriausi, žibintai, kad ir kiek jų būtų, neatstoja gero dienos matomumo.
Nors kiekvienas automobilis išrieda iš gamyklos su geromis šviesomis, jų ryškumo skalė skirtingoms mašinos markėms yra nevienoda, todėl ir leistinas saugus greitis naktį yra skirtingas. Pavyzdžiui:
| Mašinos markė | Didžiausias greitis | Saugus greitis naktį su originalo žibintais |
|---|---|---|
| Porsche 911S | 230 km/h | 120 km/h |
| Fiat 125P | 150 km/h | 130 km/h |
| BMW 2002TJ | 180 km/h | 120 km/h |
| Citroen DS21 | 180 km/h | 150 km/h |
| Mercedes 250 | 182 km/h | 120 km/h |
Šios saugaus greičio ribos galioja, važiuojant naktį geru oru, pirmos klasės keliu, sausa asfalto danga. Pablogėjus bet kuriai iš šių sąlygų, greitis, žinoma, turi būti mažesnis.
Iš lentelėje pateiktų duomenų išeina, kad ribinis greitis naktį daugiausia yra 120km/h. Greičiau važiuoti galima tik su automobiliu su labai geromis šviesomis. Pavyzdžiui, "Porsche 911S" ar "Mercedes 250" reflektoriai, kurie taip puikiai apšviečia plentą važiuojant 80-100km/h greičiu, į kelią meta šviesą tarytum apgailėtinos spingsulės, kai greitis pasiekia 150km/h. Toks susidaro įspūdis, žiūrint į kelio juostą.
Svarbiausi nurodymai tiems, kurie vairuoja automobilį naktį:
Prieš automobilį, atvažiuojantį iš priekio, reikia laiku perjungti tolimąją šviesą į artimąją. Iš pradžių nesukime prie dešiniojo kelkraščio: tegul kairieji ratai juda arčiau ašinės linijos. Taip važiuodami būsime saugesni ir artėjančio automobilio apšviestame kelyje greičiau pastebėsime kiekvieną kliūtį. Sumažėjus nuotoliui iki kokių 150 metrų, sukame arčiau dešiniojo kelkraščio. Šiuo momentu verta blykstelėti tolimąja šviesa. Tik negalima vietoj to įjungti prožektorių! Artėjančios mašinos vairuotojui toks blykstelėjimas nepakenks, o mums padės pamatyti, ar šioje kelio pusėje nėra jokios kliūties: vežimo, dviratininko, palikto automobilio be šviesų, plentvolio ar dar ko nors.
Ketindami aplenkti priekyje važiuojantį automobilį, nepamirškime vietoj prožektorių įsijungti artimąją šviesą, iki automobilio likus ne daugiau kaip 150 metrų. Tada nesudarysime vadinamojo šešėlio, kuris pablogintų matomumą važiuojančiam priekyje. O mūsų regėjimo lauką padidins lenkiamojo automobilio žibintų šviesos.
Jei mus vejasi kokia nors transporto priemonė, turime jai neužstoti kuo geriausio matomumo. Automobiliams susilyginus, reikėtų beveik vienu metu perjungti šviesas: mums- iš tolimosios į artimąją, o lenkiančiajai mašinai- iš artimosios į tolimąją.
Deja, nurodymų, išdėstytų 2 ir 3 punkte, mūsų kelyje laikomasi retai. Už tai reikėtų bausti. Pernelyg dažnai tiek lenkiantysis, tiek ir lenkiamasis nesupranta šių dalykų. O gal tyčia vieni kitiems krečia šunybes?
Kitados esu bandęs, turėdamas labai stiprius žibintus, atkreipti lenkiamojo automobilio vairuotojo dėmesį į tai, kad jis netinkamai vartoja šviesas. Prieš 200m iki jo perjungiu žibintus į artimąją šviesą. Pasivijęs įjungiu tolimąją šviesą. Aplenkiu, o jis šviesų keisti nė nemano- įsijungęs visus žibintus, dar didina greitį. Aš pristabdau. Pralenktoji mašina priartėja ligi 20 metrų ir taip pat sumažina greitį, vis neišjungdama tolimosios šviesos. Parodau dešiniojo posūkio signalą ir leidžiuosi aplenkiamas. Atsilieku 300m. Dabar įsijungiu visas šviesas ir su jomis pasiveju automobilį. Jo greitis jau viršijo 100km/h. Važiuoju paskui jį per 50m. Akinamas spindesys už jo nugaros, vadinasi, mašinos priekyje šešėlis. Lėtina. Jau 90km/h, 80, 70... Dabar įjungiu artimąją šviesą. Prieš mane važiuojantis vairuotojas vėl atgauna gerą matomumą, tad padidina greitį ir nutolsta. Atsilieku 400 metrų ir pakartoju taisyklinga manevrą: pasivijęs iki 200 metrų, perjungiu šviesą į artimąją ir tik susilyginęs įjungiu vėl tolimąją. Bet pavyzdys nepadeda. Man iš paskos važiuojantis vairuotojas spigina tolimosios šviesos pluoštu ir didina greitį. Neturiu kada žaisti. Tiek to. Stipriau paspaudžiu akceleratorių ir, kiek rizikuodamas, nutolstu. Tikriausiai anas vairuotojas nesuprato mano vaizdinės pamokos, nes apskritai nežinojo, kokiu tikslu aplenkiant perjungiamos šviesos. Deja, tai gana paplitęs reiškinys. O keliuose turėtų būti kitaip, turėtų būti maloniau ir saugiau!
Aplenkiant sunkvežimį arba traktorių, pravartu, pasivijus jį iki kokių 150 metrų, kai laikas perjungti šviesą į artimąją, kartą kitą švystelėti prožektoriais. Tai papildomai įspėtų vairuotoją, kad mes artinamės. Kam? Kad netikėtai neužtvertų mums kelio, sukdamas kairėn į kokį nors keliuką.
Tolimosios šviesos žibintas, net pats geriausias, vis tiek šviečia tam tikru spinduliu. Kalvotu ar kalnuotu reljefu naktį važiuoti yra kur kas sunkiau. Kai važiuojame į kalną, o už viršūnės kelias yra horizontalus arba leidžiasi žemyn, matomumas esti labai ribotas. Tokioje vietoje, net jei kelias žinomas, dera būti ypač atsargiam ir pasiruošti sutikti bet kokią kliūtį.
Posūkiai kalvotame reljefe teikia nemažą rūpesčio. Reikia žiūrėti į kelio ženklus- jie turi mus informuoti, kur suka kelias. Tačiau ženklais pernelyg nepasikliaukime. Viena, tokie ženklai neįspėja, kokio staigumo yra vingis, prie kurio artėjame. Antra, ženklo gali ir nebūti, visai ar laikinai. Daugelis vairuotojų vadovaujasi pakelės medžių arba telegrafo stulpų nužymėta kryptimi. Tai labai neatsargu! Pastaruoju metu daug kelių rekonstruojama, o telegrafo stulpai tebebėga palei dabar jau nenaudojamą trasą. Žinau ne vieną su tokiu atveju susijusią avariją.
Svarbus, ypač naktį, yra vadinamasis mokėjimas atpažinti kelią, padedantis neklaidžiojant pravažiuoti, visų pirma, mažus miestelius ar kitas gyvenvietes, nepaklysti užrašų neturinčioje kryžkelėje, kelio išsišakojime ir panašiai. Pagal ką galime orientuotis tokiais atvejais? Tarkime, kiekvienas kelias turi būdingą paviršiaus dangą, kuri daug kilometrų nesikeičia. Stenkimės ir toliau laikytis tokios dangos, kokia važiavome iki kryžkelės. Jei turime važiuoti pagrindiniu ar tranzitiniu keliu, žiūrėkime, kuris plentas labiau išvažinėtas.
Kita problema- kelio ženklinimo ir apipavidalinimo pobūdis. Kartais trasoje būna visa virtinė staigių vingių. Prieš kiekvieną iš jų stovi ženklas, įspėjantis apie posūkį. Prieš lėkštus vingius tokie ženklai neturi ypatingos reikšmės. Kartais staigesnis vingis būna pažymėtas papildomu įspėjamuoju ženklu.
Net tik Lenkijoje, bet ir visame pasaulyje tam tikri kelių ruožai vieni nuo kitų skiriasi ženklinimu ir apipavidalinimu. Todėl, pervažiuodami iš vieno kelio į kitą, pradinėje kelio atkarpoje būkime dėmesingi ir stenkimės suvokti to kelio kūrėjo koncepciją.
Prieš vingį svarbu užimti atitinkamą padėtį kelyje. Dešinįjį posūkį pradedame iš važiuojamosios dalies vidurio ir pereiname į vidinę vingio pusę. Kairįjį posūkį pradedame iš dešiniojo krašto ir jį įveikiame prie ašinės linijos. Tokio padėties pasirinkimo svarba labai didelė, ypač naktį, nes jei vingis pasirodys staigesnis nei manėme, turėsime pakankamą, blogiausiu atveju vis šiokią tokią, kelio pločio atsargą posūkiui užbaigti.
Jei, važiuodami per mažą gyvenvietę, mišką ar kitą vietą, kurioje matomumas į šonus ribotas, pastebime kelių susikirtimo ženklą, tai pravartu sumirksėti šviesomis, tolimąją šviesą perjungiant į trumpąją ir tuoj pat vėl įjungiant. Tuo įspėjame kitus vairuotojus, kurie tuo metu galbūt artėja prie mūsų kelio.
Lietus naktį nelabai trukdo važiuoti, jei turime gerus stiklo valytuvus, o purkštuvų bakelyje- riebalus nuplaunantį skystį. Valytuvų šluoteles kasmet reikia pakeisti naujomis.
Aplenkimo ir prasilenkimo manevrai lyjant turi būti atliekami dvigubai atsargiau.
Ypač reikia stebėti kelio paviršiaus būklę. Kai kurie ruožai gali būti netikėtai slidūs. Pavyzdžiui, po ilgos sausros sušlapęs dulkių sluoksnelis ant kelio būna labai klastingas. Važiuodami naktį slidžiu keliu, turime būti itin atidūs ir atsargūs.
Rūkas naktį vairuotojui yra visų pavojingiausias. Deja, vis dar nėra veiksmingų priemonių su juo kovoti.
Paprastai tam reikalui naudojamos geltonos šviesos. Mano įsitikinimu, iš jų nėra jokios naudos, tik 15-20% sumažėja šviesos srautas. Taip pat galėtų pasitarnauti ir akiniai su geltonais stiklais, pavyzdžiui tokie, kokius dėvi slidininkai. Sakoma, kad geltona šviesa mažiau vargina akis. Galbūt, bet aš to nepatyriau. Visiškai pritariu didžiulės daugumos Europos ralistų nuomonei: tik baltos šviesos. Vienintelė šalis, kurioje per rūką privaloma važiuoti su geltonomis šviesomi, yra Prancūzija.
Triukšmingai reklamuojamų visokiausių priešrūkinių žibintų pranašumas iš tiesų nedidelis. Nors važiuojant per rūką, kai sunku įžiūrėti kelią, net menkas žibintų šviesos srauto padidėjimas padeda daug.
Yra automobilių, kuriems jau gamykloje įtaisomi priešrūkiniai žibintai. Tačiau praktinės naudos iš jų nėra. Tai veikiau puošmena. Tik nedaugelis firmų gamina gerus, bet brangius žibintus. Viena iš visų pripažintų markių, yra "Cibié" (Prancūzija). Neblogi ir "Carello" (Italija) žibintai. Tačiau jie labiau praverčia kaip plačiakampės šviesos, o ne kaip priešrūkinės.
Važiuoti per rūką su tolima šviesa praktiškai neįmanoma. Ką gi daryti?
Jei sąlygos leidžia saugų greitį (ralyje) 70km/h, tai, panaudodami trūktelėjimus (70-90-70), galime važiuoti ir didesniu greičiu.
Judant per rūką, labai svarbu, kad stiklo valytuvų kokybė būtų gera ir kad priekinis stiklas iš vidaus visą laiką būtų sausas.
Tiesą sakant, visos tos priemonės tėra dalinės.
Ralyje esu išbandęs ir, uždėjus rūkui, naudoju kitą žibintų sistemą. Iš viso mano mašinoje įtaisyti 6 žibintai, skirti važinėti visokiu oru:
Pastarieji du žibintai iš tiesų yra svarbiausi važiuojant per rūką. Prožektoriai pakankamai apšviečia stulpelius ir kitus kelkraštyje pastatytus ženklus per 30 metrų. Žemyn nukreipta šviesa neakina. Šitokio apšvietimo pakanka net vingiuotose trasose.
Savo važiavimo techniką šiuo atveju galiu trumpai nusakyti taip: tarpais padidinu greitį trūktelėdamas ir vis vejuosi tolstantį kelkraštį.
Turiu vilties, kad pavyks išrasti gerų, tikrų priemonių ir prieš rūką. 1970 metais kai kurie užsienio lenktynininkai pradėjo nešioti kažkokius specialius akinius. Kalbama, jog tai slaptas gaminys, skirtas aviatoriams, pagerinąs matomumą 100%. Atradimas? Ateitis parodys.
Tai ir būtų viskas, ką norėjau pasakyti apie mechanines transporto priemonės, vadinamos automobiliu, vairavimo techniką. Kai kuriuos aspektus aptariau tiktai prabėgomis, daug liko visai nepaliestų. Jiems paskirsiu deramą vietą kitoje knygoje.