Stenkimės gerai pažinti dinamines mašinos savybes. Nėra dviejų vienodų mašinų, nors tai būtų vienos firmos tas pats modelis. Kiekvienas egzempliorius yra savitas, vis kitoks. Nemalonių staigmenų galima išvengti tik gerai pažįstant savo automobilį. Privalome žinoti viską: kokį netikėtumą jis gali pateikti, jo kaprizus, riedėjimo būdą ir daugybę kitų jo savybių. Žodžiu, tik gerai pažinę savo mašiną, puikiai ją jausime sunkaus manevro metu. Tai ypač svarbu pavojingame žiemos kelyje.
Kas savo automobilį pažįsta, tas žino, kad mašina vienomis sąlygomis gali pasielgti vienaip, kitomis kitaip. Apskritai, jei vairuotojas sistemingai bei rimtai treniruojasi, jis bet kokiu atveju moka saugiai atlikti pasirinktus veiksmus.
Kai kas mano, jog visai gerai važiuoti mašina tramvajaus bėgiais. Tiesa, Lenkijoje mažai vietų, kur galėtume, nenusižengdami taisyklėms, važiuoti bėgių keliu. Tačiau važiavimas bėgiais visiškai nesuderinamas su saugumu.
Sykį draugas sumanė man parodyti, kaip važiuojama tramvajaus bėgiais. Sakau jam:
- Ką tu tuo nori parodyti ir kam to reikia? Nesuvaldysi mašinos ir padarysi avariją.
- Aš tik tau parodysiu ir tuojau išvairuosiu, -aiškina draugas.
- Neišvairuosi, nieko neišeis, -prieštarauju jam.
Manęs jis nepaklausė. Tad važiuojame beveik 7 centimetrų gylio bėgių vėžėmis. Bičiulis, norėdamas išsiropšti iš vėžių, ima sukti vairą dešinėn. Nors vairo ratą pasuko pusę apsisukimo, automobilis tebevažiuoja bėgiais tiesiai. Nes priekiniai ratai neįveikia vėžės šonų pasipriešinimo. Mano šaunusis vairuotojas nepasiduoda ir toliau pamažu suka vairą į dešinę. Staiga priekiniai mašinos ratai iššoka iš vėžių. Dabar jau nebe juokai! Automobilis smarkiai metasi į dešinę, apsisuka apie savo ašį ir atsiduria kelkraštyje. Laimei, viskas baigiasi gerai.
Kodėl taip atsitiko? Vis daugiau sukant vairą dešinėn, priekinius ratus veikė pasipriešinimo jėga, kuri, nesant mažiausio laisvo tarpelio ir didėjant medžiagų įtempimams, vis stiprėjo. Kadangi ratai ir taip buvo per daug pasukti, o mašinai iššokant iš vėžių vairuotojas vairu tebekreipė jos į dešinę, ratų pasukimas dar labiau padidėjo ir automobilis staigiai apsisuko atbulas.
Norėdami taisyklingai išvažiuoti iš vėžių, pavyzdžiui, kairėn, pirma ratais turime nestipriai remtis į dešiniąją vėžės sienelę, kad iš vėžių iššoktume į kairę. Iššokę tučtuojau suktelim vairą dešinėn.
Svarbiausia čia tai, kad vėžėse ratams reikia palikti bent truputėlį laisvos vietos- kad jie nesiremtų, sukant vairą, į tą vėžės sienelę, kurios link norime išvažiuoti. Tegul tai būna bent trijų centimetrų laisvas tarpelis- jau vis šis tas. Po to staigiai atakuojame vėžės sienelę ir iš karto suktelim vairą atgal.
Pateikiau pavyzdį su tramvajaus bėgiais. Bet tas pats tinka, važiuojant visokiomis vėžėmis, ypač žiemą.
Leidomės į kelią su inžinieriumi C. automobiliu "Fiat 125P". Mašina buvo važinėta dar nedaug- skaitiklis terodė 2140 kilometrų.
1969 metų lapkričio pabaiga. Iš Krokuvos išvažiuojame anksti, 8 valandą. Oras nieko gero nežada. Šalta, vėjas, kelias šlapias.
Pasiekiame Sosnovecą. Čia, Stiklo pramonės susivienijime, užsakome krištolo taures, kurias turi pagaminti Škliarska Porembos fabrikas "Julia". Jos skirtos 1970 metų Lenkijos jubiliejinio XXX ralio nugalėtojams. Sutvarkėme visus reikalus, išvažiavome ir su pirmaisiais kilometrais ėmė snigti.
Važiuojame toliau. Už Bytomo- autostrados atkarpa. Šlapio sniego sluoksnis jau siekia 10 centimetrų. Matome pirmąsias avarijas. Sudaužyta "Varšava", toliau "Nysa" griovyje, o už Glivicų susidūrusios iš karto trys mašinos. Labai slidu. Suplūktas šlapias sniegas trukdo važiuoti. Kuo toliau į vakarus, tuo sunkesnės darosi kelio sąlygos. Dar liūdniau atrodo autostrada prie Vroclavo. Dėl storokos sniego dangos ir provėžų įvyko daug avarijų. Nėra ko stebėtis. Tai pirma to sezono žiemos diena. Net sunkvežimiai išlekia iš plento į pakelės laukus. Įsivaizduoju, kiek daug vargo patiria vairuotojai, stengdamiesi grįžti į kelią! Tokiomis situacijomis visada labai bijau mašinų, atvažiuojančių priešpriešiais. Ar tik nesuskersuos? Ar vairuotojas suvaldys savo automobilį, ar neužtvers man kelio? Kad tik neįsirėžtų į mano mašiną!
Kiekvienas geras vairuotojas turi būti viskam pasirengęs. Nepakanka rūpintis vien savo mašinos valdymu, ypač žiemą, bet reikia labai dėmesingai stebėti ir kitus vairuotojus- kaip jie elgiasi, kaip važiuoja. Visada turėkime galvoje, kad esame kintamos situacijos dalelė, o mūsų mašina- viena iš transporto priemonių, judančių viena kitos atžvilgiu. Ar aš tvosiuos su ja į sunkvežimį, ar sunkvežimis į manąją- vis tas pats galas.
Už Svidnicos- dar blogiau. Kelias darosi tiesiog nebeįmanomas, sąlygos ypatingai sunkios. Viename privažiavime trasa pusiau užblokuota. Ilga virtinė mašinų laukia laisvo kelio. Neturiu laiko laukti: Škliarska Poremboje privalau būti prieš 14 valandą. Ne visai pagal taisykles braunuosi į priekį. Kelio viduryje susidūrę du sunkvežimiai. Laviruodamas tarp lengvųjų mašinų, pravažiuoju įvykio vietą ir akies krašteliu stengiuosi pamatyti, kodėl įvyko susidūrimas. Paprasčiausiai mašina, važiuojanti nuo kalno, stabdžiams užblokavus ratus, užčiuožė ant artėjančio prie įkalnės sunkvežimio. Aukštyn nuo susidūrimo vietos veda ryškus bent 40 metrų ilgio pėdsakas, kurį paliko blokuoti ratai.
Toliau, už Jelenia Guros, jau kur kas geriau. Nors sniego sluoksnis ir storas, važiuoti nebe taip sunku ir pavojinga. Oras žymiai šaltesnis- keli laipsniai žemiau nulio. Pasikeitė sniego konsistencija. Mašina pasidarė daug klusnesnė, ir sukibimas tarytum geresnis. Sunku man būtų pasakyti, kokiu keliu važiuoti lengviau- plynu ledu ar storu klampaus šlapio sniego sluoksniu.
Iki Škliarska Porembos priskaičiavome daugiau kaip 20 avarijų. Statistika patvirtina: daugiausia eismo nelaimių atsitinka pirmosiomis žiemos dienomis. Ypač kilsteli avarijų kreivę storokas šlapio sniego sluoksnis, nuklojęs kelią. Daugelis vairuotojų nežino ar nenori žinoti, jog net didelė transporto priemonės vairavimo patirtis, sukaupta praėjusią žiemą, negali po metų automatiškai atsinaujinti. Prasidėjus žiemai, reikia būti labai akylam ir iš naujo pratintis važinėti slidžiu keliu. Tam tikra prasme visai logiška, kad žiemos pradžioje daugumos avarijų kaltininkai būna ne naujokai, o labai gerai, nepriekaištingai važinėjantys vairuotojai, kai kurie net turį solidų vairavimo stažą. Tiems vairuotojams šlapias sniegas yra pavojingiausias. Lekiant didesniu greičiu, negu leidžia esamos kelio sąlygos ir įpratimas prie jų, užtenka bent akimirką vėliau reaguoti į nenumatytą slydimą, kad įvyktų nelaimė. Tada ir didžiausias vairavimo menas jau nebepadeda. Todėl nesididžiuokime ir be saiko nepasitikėkime savo jėgomis. Važinėti slidžiu keliu reikia mokytis iš naujo. Suprantama, įgudusiems vairuotojams reikės prisiminti tai, ką jie yra išmokę treniruotėmis ir darbu ankstesniais metais. Tai tebus žinomų, seniau išmoktų elementų ir manevrų trumpas pakartojimas. Svarbu, kad iš naujo palavintume visus veiksmus ir tuo atgaivintume refleksus.
Turiu tam tikrus teorinius automobilio vairavimo meno pagrindus, bet visa, apie ką čia rašau, esu pats patyręs. Stengiuosi analizuoti savo, kaip vairuotojo, judesius, reakciją, ir samprotavimus perkelti į popierių. Tad jei rašau, kaip ir ką reikia daryti tam tikroje situacijoje, vadinasi, esu pats tai pergyvenęs, sėkmingai tą situaciją įveikęs ir manau, kad toks įveikimo būdas yra geriausias.
Žinoma, vienas ar kitas skaitytojas gali papriekaištauti, kad mano pažiūros vienur ar kitur yra iš esmės klaidingos. Ką gi, šioje srityje nesu "alfa ir omega". Su gerais ketinimais dalijuosi savo patirtimi ir važiavimo stiliumi, kuriam susiformuoti prireikė daugelio metų. Visada buvau ir būsiu atsargaus ir saugaus važiavimo šalininkas. Anaiptol nesiūlau važinėti lėtai. Man, kartoju dar sykį, greitis yra labai reliatyvi sąvoka. Svarbiausia, kad jis būtų saugus man ir aplinkiniams. Kaip labai tos sąvokos skiriasi, gali patvirtinti mano pasakojimas, kaip važiavau iš Krokuvos į Škliarską Porembą. Visą tą kelionę mokiausi, stengiausi prisiminti ir vėl įgusti vairuoti mašiną per pirmąjį sniegą.
Iš pradžių važiavau lėtai. Netgi pasakyčiau gėdingai lėtai: spidometro rodyklė įstrigo tarp 60 ir 70km/h. Tačiau tokį greitį laikiau saugiu, atsižvelgdamas į tai, kad turiu įprasti prie naujos situacijos, atitinkamai pasitreniruoti, o kiekvieną kartą viršijus greitį gali būti labai nemalonių pasekmių. Grįždamas tuo pačiu keliu, į pabaigą pasiekiau gana didelį greitį, 110-130km/h, bet saugaus greičio požiūriu tarp pirmojo ir šio greičio galėčiau padėti lygybės ženklą: 70km/h=130km/h. Jei būčiau lengvabūdiškai ignoravęs pasikeitusias pavojingesnes važiavimo sąlygas ir iš karto šokęs iki viršutinės greičio ribos, tai:
Tiesiog nemanau, kad būtų galima po ilgesnės pertraukos tobulai arba bent jau visai taisyklingai atlikti mokėtus veiksmus, neatnaujinus šių įgūdžių laipsniškomis treniruotėmis. Juo labiau tai pasakytina apie tokią sudėtingą veiklą, kaip mechaninės transporto priemonės valdymas. Tokios ilgokos pertraukos pasekmės gali būti nebepataisomos, ypač jei vairuotojo reakciją paveiks, pavyzdžiui, išgąstis, kuris tikrai blogas patarėjas bet kokiu atveju.
Šiuos samprotavimus norėčiau pagrįsti pavyzdžiu iš slidininkų, šuolininkų nuo tramplino, patirties. Tai rungtis, kuriai reikia itin tikslios atlikimo technikos, drąsos ir puikaus fizinio pasirengimo. Tarkime, kad įgudęs sportininkas visa tai turi. Slidinėjimo sezono pabaigoje jis yra labai geros formos ir gerina savo rekordus. Pasibaigia sezonas, bet šis šuolininkas, galvodamas apie būsimąjį, nesiliauja treniravęsis. Jis rūpinasi kondicija, lavina šoklumą ir net šokinėja ant igelito. Vėl ateina žiema, prasideda naujas sezonas ir šuolininkų varžybos. Nė vienas šuolininkas neišdrįs ir nė vienas treneris neleis sportininkui atlikti pirmųjų žiemos šuolių nuo didelio tramplino ir išsyk rekordiniu nuotoliu. Sportininkas turi pereiti vadinamąjį įsišokinėjimo ir laipsniško šuolio ilginimo tarpsnį. Jo pirmieji šuoliai visuomet būna labai atsargūs. Vairuotojas, kaip ir šuolininkas, privalo žiūrėti saugumo ir visomis galiomis vengti klaidingų įgūdžių įsitvirtinimo.
Ne kartą girdėjau vairuotojus, keikiančius pusnis. Kaip per jas važiuoti?
Jei dešiniaisiais ratais įvažiuojame į pusnį, o po kairiaisiais sniego mažiau arba jo visai nėra, vairas turi būti įtemptai laikomas kairės link. Techniškai tai padaryti be galo paprasta, bet tik tam, kuris yra pasitreniravęs ir šios taisyklės nepamiršta.
Žinoma, važiuojant dideliu greičiu, šis manevras, kaip ir visi kiti, atliekamas labai jautriai, nes, per daug įtemptai vairą laikant priešinga pusniai linkme, galima susilaukti visai nenumatytų pasekmių.
Taip pat važiuojama per balą (žiūrėti paveikslą). Apie tai dar kalbėsime plačiau.
Dažnokai kelyje pasitaiko gana ilgų pusnių. Per jas važiuoti visada labai nesaugu. Tokios kliūties įveikimas labai priklauso nuo mašinos greičio. Be to, nuo mokėjimo labai greitai įjungti žemesnę pavarą, mažėjant greičiui. Jei sniegas lipnus, reikia iš anksto įjungti stiklo valytuvus.
Pusnis geriausiai įveikti kuo didesniais apsisukimais žemesne pavara, pasirengus bet kuriuo momentu įjungti dar žemesnę. Važiuoti per pusnis sunku ir labai praverčia mokėjimas valdyti slydimą.
Per smarkų atlydį ar liūtį kelyje rimta kliūtis yra gili bala.
Į vandenį įvažiuojame pamažu, pirmąja pavara. Jei dėl per didelio greičio vanduo liesis per mašinos kapotą, gali sušlapti elektros instaliacija ir sustoti variklis.
Važiuojame per vandenį pirmąja pavara dideliais variklio apsisukimais, bet pusiau išmynę sankabą, kad vanduo neužlietų išmetamojo vamzdžio, nes nuo to irgi gali užgesti variklis.
Forsuojant gilesnę balą klasikinio pavyzdžio automobiliu, kurio variklis ir radiatorius yra priekyje, saugojamasi, kad ventiliatoriaus sparneliai ant jų patekusiu vandeniu neaptaškytų elektros instaliacijos. Tokiu atveju reikia dar prieš balą ar brastą nuimti ventiliatoriaus dirželį.
Kodėl aiškinu, kaip važiuoti per vandenį, telkšantį kelio įdubimuose, rašydamas apie važiavimą žiemos metu? Ogi dėl to, kad žiemą tokia kliūtis yra daug pavojingesnė. Nepastoviomis mūsų žiemomis balų trasoje pasitaiko labai dažnai ir vanduo telkšo ilgai, nes įšalusi žemė jo nesugeria. Be to, po vandeniu kai kada būna ledas.
Kartais tenka pervažiuoti ribas, kur slidi kelio danga keičiasi: sniegas baigiasi ir prasideda ledas, apsnigtas ledas baigiasi ir prasideda grynas ir atvirkščiai. Tokias ribas pervažiuojame itin švelniai ir atsargiai: jokiu būdu staigiai nespaudžiame nei stabdžių, nei droselio valdymo pedalų, be paliovos vairu kontroliuojame mašinos eigą. Turime būti pasiruošę prireikus bemaž instinktyviai veikti vairu ir akceleratoriumi.
Žiemą yra griežčiausias važiavimo švelnumo, elastingumo ir, drįsčiau pasakyti, elegantiškumo egzaminas. O jeigu jau įgavome tokį važiavimo stilių, puoselėkime jį- įgudęs vairuotojas visuomet taip važinėja. Netiesa, kad greitas važiavimas kenkia automobiliui. Jam kenkia netikęs važiavimas: trūkčiojimas, šokčiojimas, staigus stabdymas, kuriuos taip dažnai matome gatvėse ir plentuose.
Kažkas teisingai yra pasakęs, kad vaikams knygas reikia rašyti taip pat, kaip ir suaugusiems, tiktai geriau. Važinėti žiemą reikia taip pat, kaip vasarą, tiktai geriau. Aišku, laikantis žiemos važiavimo taisyklių. Štai ir viskas.