<< atgal   turinys   pirmyn >>

Slydimas

Kasdienis slydimas

Beveik visas sportinis važiavimas yra pagrįstas slydimo technika. Praktiškai varžybų metu vingiuotoje trasoje automobilis nė akimirkos nevažiuoja taip, kaip jį vairuoja 99% vairuotojų, kurių automobiliai paprastai juda lygiagrečiai su kelio ašimi.

Važiuojame sportiškai:

Ir vienu, ir kitu atveju akceleratoriui kartais tenka didesnis procentas: tuo didesnis, kuo galingesnis variklis, o ypač slidžioje trasoje.

Sportinis važiavimas ir sportinė vingių įveikimo technika- tai nuolatiniai poslydžiai ir nuolatinis valdomas slydimas, tai automobilis, čiuožiantis keliu įstrižas, tai apskritai reginys, lyg ir nesuderinamas su sveika nuovoka, saugumo reikalavimais ir fizikos dėsniais.

Ir vis dėlto, norin važinėti greitai, bet saugiai, būtina išmokti važiuoti su slystelėjimais.

Ši technika galbūt ir nepadeda įveikti paniškos baimės pradėti slysti važiuojant slidžiu keliu kasdienišku, nesportiniu greičiu. Tačiau ji leidžia bent sumažinti baimę ligi priimtino dydžio. Ir visai neabejotinai padeda pakankamai ramiai suvaldyti slysčiojantį po kelią automobilį.

Štai ir priėjome iki nepaprastai svarbaus važiavimo technikos elemento šioje knygelėje- valdomo slydimo. Valdomo- vadinasi, sąmoningo; sąmoningo- vadinasi tokio, kokio norime. Slystame tyčia? Taip, žinoma. Mušame priešą jo paties ginklu. Argi slydimas nėra vairuotojų baubas? Ne! Tegu tik vairuotojai taip išmoksta slydinėti, kad tas manevras taptų jų bičiuliu.

Dauguma vairuotojų mano kad yra tikri "vairo karuzai". Kiekvienas taip manantis turi savo teoriją apie valdomą slydimą. Vieni žino daugiau, kiti mažiau, bet valdomą slydimą, tą kone simbolišką ir sykiu truputį metafizišką sąvoką daugelis mėgsta linksniuoti. Kad tas manevras taptų įgūdžiu, o ne atsitiktinumu, dargi tokiu kuris yra tiesus kelias į kapines, vėlgi reikia lavintis, nuolat treniruotis.

Kas treniruojasi

Kiek eilinių vairuotojų Lenkijoje treniruojasi? Didelė retenybė yra toks automobilistas, kuris, iškritus pirmajam sniegui, niekeno neverčiamas važiuotų į nuošalią aikštelę ir joje kasdien po pusę valandos įvairiu greičiu darytų posūkius, stabdytų, manevruotų, žodžiu, važinėtų truputį "ne kaip visi", išdykaudamas, bet tokiu būdu labai priprastų prie apsnigto kelio. O juo važiuoti visai kas kita, nei sausu ir šiurkščiu keliu. Po tokių pratybų mieste vairuotojas jau važinėja gana laisvai, palyginus su kitais, kurie bejėgiškai slydinėja ir sukelia dešimtis didesnių ar mažesnių avarijų. Tačiau, jei koks nors vairuotojas prisipažintų pasitreniravęs iš pat ryto, kiti netruktų jo pagailėti: "vargšelis, mažai moka, todėl ir mokosi", arba pasišaipytų iš jo... Be galo retai išgirstum siūlantis: "Ar nepaimtum ir manęs? Norėčiau ir aš pabandyti!".

Į treniruočių programą įeina, be abejo, ir valdomieji slydimai. Tačiau norint to mokytis, reikia žinoti šio mokslo pagrindus. Tad pasistengsiu slydimo manevrą populiariai paaiškinti. Ar po to treniruositės- tai jau jūsų reikalas.

Šios knygos uždavinys, kaip jau esu minėjęs,- kuo suprantamiau praktikos požiūriu išaiškinti slydimo sąvoką, turint tikslą pakelti vidutinio vairuotojo kvalifikaciją. Kadangi kai kurie teiginiai ir jų pateikimo būdas daugeliui tos srities specialistų gali būti nepriimtini, tad noriu dar sykį pabrėžti: nerašau vadovėliuo aukštąjai mokyklai. Viena, neįstengčiau, antra, mano skaitytojui toks vadovėlis tikriausiai nebūtinas. Ši knygelė sumanyta taip, kad lygiuotųsi į patarimų rinkinių "Pasidaryk pats" gretą.

Valdomo slydimo sąvokos trys aspektai

Automobilio vairavimo technikoje valdomas slydimas, kiek galiu spręsti iš savo patirties, apima tris skirtingus aspektus, tiksliau klausimų grupes:

Paeiliui aptarsiu šias tris klausimų grupes.

Automobilio ratai geriausiai yra sukibę su kelio paviršiumi tuomet, kai jų neveikia nei stabdymo, nei greitėjimo jėga. Stabdydami galime nutraukti ratų sukibimą su keliu. Kokia jėga tam tikslui reikia paspausti stabdžių pedalą, priklauso, savaime aišku, nuo ratų sukibimo su kelio paviršiumi. Sukibimas priklauso ir nuo paviršiaus- betonas, asfaltas, tašytų akmenų grindinys, ir nuo kritulių- sausas, po lietaus, pasnigus, lijundroje. Tą patį galima pasakyti ir apie įsibėgėjimą. Žinome, kad slidžiame kelyje, pavyzdžiui ant sniego, labai lengva, spaudžiant akceleratorių, sukelti varančiųjų ratų šoninį slydimą. Be to, didėjant transporto priemonės greičiui, sukibimas mažėja.

Automobilizme terminu "slydimas" vadiname automobilio čiuožimą važiuojamąja kelio dalimi arba ratų sukibimo su keliu praradimą. Valdomą slydimą (angliškai "power slide") galima apibrėžti kaip tyčinį slidimą, sukeliamą automobilio varomąja jėga, tai yra varikliu. Tai tinka tuo atveju, kai varantieji ratai yra užpakaliniai. Kai varantieji ratai priekiniai, valdomas slydimas sukeliamas varikliu ir stabdžiais.

Valdomas slydimas

Valdomu slydimu įveikiamas posūkis tada, kai vairuotojas tyčia nutraukia užpakalinių ratų sukibimą su keliu ir priverčia automobilį skersuoti, tuo metu pasukdamas vairą į priešingą posūkiui pusę.

Kad slydimą pavyktų suvaldyti, reikia manipuliacijas vairu ir akceleratoriumi sinchronizuoti su užpakalinių ratų čiuožimu.

Gerai įsisąmoninkime manevro esmę: kintant judesio atstojamajai (o posūkyje ji kinta visada), pakanka spustelėti akceleratorių, kad užpakaliniai ratai, kai jie varantieji, prarastų sukibimą su keliu. Jei šią akimirką neužkirstume kelio tolimesnei įvykių eigai, mašinos užpakalis imtų vis labiau slinkti į šoną; kuo tai baigsis, priklausys nuo to, koks buvo mašinos greitis momentu, kai užpakalinis ratas prarado sukibimą su keliu.

Tačiau jei vairuotojas imsis priemonių išvengti tokios baigties ir vienu metu su užpakalinių ratų sukibimo praradimu ims sukti vairą į priešingą posūkiui pusę, lyg ir priešpriešais čiuožiančiam į šoną mašinos užpakaliui, nė akimirkai neatleisdamas akceleratoriaus, tai:

Įsivaizduokime, kad važiuojame automobiliu.

Artėjame prie ilgo kairiojo posūkio. Mašinos greitis per didelis, kad galėtume jį normaliai įveikti. Pasukame vairą kairėn. Nors važiuojame į kairę, bet dėl truputį per didelio greičio mašina yra linkusi išlėkti į dešinįjį kelkraštį. Vienintelis išsigelbėjimas- paspausti akceleratorių, kad užpakaliniai ratai prarastų sukibimą su keliu. Tada mašinos užpakalis ims slinkti į dešinę ir automobilis iš tikrųjų laikysis reikiamos važiavimo krypties, bet bus linkęs apsisukti (jo užpakalis vysis priekį). Mūsų reakcija privalo būti tokia: suktelime vairą dešinėn, kam mašina negalėtų apsigręžti. Šitaip, pasinaudoję tikrai suvaldomu slydimu, net patys to nežinodami, galite dideliu greičiu įveikti posūkį.

Tokia yra valdomojo slydimo technika bendrais bruožais. Kad šį manevrą tinkamai atliktume, mašina turi judėti atitinkama, ekonomiškiausia trajektorija. Nei priekinė, nei užpakalinė automobilio ašis neturi atsidurti už tos trajektorijos linijos. Mašinai atitrūkus nuo trajektorijos, užuot laimėję laiko, daug jo nustosime.

Tai, kas čia pasakyta, tinka pakankamai ilgiems posūkiams. Trumpus, staigius posūkius įveikiame truputį kitaip- šoniniu slydimu, kiek pastabdydami (apie tai dar kalbėsime).

Taigi, jei varantieji ratai yra užpakaliniai, veikiame tik droselio valdymo pedalu ir vairu.

Analogiškai slystama, kai varantieji ratai yra priekiniai, su sąlyga, kad variklio galia būtų pakankamai didelė. Užpakalinių ratų sukibimą su keliu nutraukiame stabdydami. Kairiąja koja atitinkamai spaudžiame stabdžių pedalą, o dešiniąja- akceleratorių. Priekinių ratų stabdymo jėgą įveikia variklis, o stabdomi užpakaliniai ratai praranda sukibimą su keliu. Šiuo atveju priekiniai ratai varo automobilį, o atitinkamai dozuodami užpakalinių ratų sukibimo su keliu praradimą (tai yra stabdymą), laikomės reikiamos važiavimo krypties. Beje, priekinius ratus suktelime į užpakalinių ratų slydimo pusę mažiau, negu kad važiuodami automobiliu su užpakaliniais varančiais ratais.

Norint automobilį su priekiniais varančiaisiais ratais priversti slysti, svarbiausia sumaniai ir sinchroniškai operuoti stabdžių pedalu, akceleratoriumi ir vairu.

Slydimas yra labai gražus ir paprastas, kol apie jį pasakoji.

Klasikinis valdomas slydimas

Klasikinis valdomas slydimas yra čiuožimas visais keturiais ratais; jis pagrįstas tuo, kad kairiajame posūkyje priekiniai automobilio ratai esti pasukti į dešinę, taigi į priešingą posūkiui pusę (dešiniajame posūkyje ratai yra pasukti į kairę).

Klasikiniam valdomajam slydimui keturiais ratais atlikti reikia, kad variklis būtų pakankamai galingas, atsižvelgiant į sukibimą su keliu. Variklis turi būti tuo galingesnis, kuo šiurkštesnis kelio paviršius. "Porche" su 160AG varikliu galima atlikti šį manevrą bet kokiomis sąlygomis, net ant sauso betono, kurio sukibimo koeficientas didokas. Automobilį ”Zastava"priversti slysti sausu betonu jau sunku; užtat šlapiu asfaltu, žvyru arba sniegu ši mašina slysta puikiausiai. Betonas, kuris "Zastavai" šiurkštus bei kibus, sportiniam "Alfa Romeo" tėra nelyginant ledas taip pačiai "Zastavai".

Papildomi elementai, lemiantys klasikinį slydimą, yra automobilio greitis ir posūkio spindulys.

Greitis turi būti didelis. Kas slydimu truputį laimėtume laiko, turime viršyti maksimalų greitį, kuriuo šį vingį įveiktume normaliai, be slydimo, nepakreipę ratų į priešingą pusę. Tačiau nedera važiuoti per daug greitai, nes automobilis išlėktų iš trasos, kaip piktdžiugos sako, "išvažiuotų pasiganyti".

Kai mokomės valdomojo slydimo manevro, savaime aišku, turime stengtis nutraukti užpakalinių ratų sukibimą su keliu ir pasukti vairą į priešingą posūkio pusę, važiuodami kiek galima saugiu greičiu. Pavyzdžiui, teoriškai didžiausias greitis, kuriuo be slydimo įveikiamas tam tikras vingis tam tikru automobiliu, pavyzdžiui "Fiat 125P", yra 100km/h. Tobulai mokėdami atlikti valdomąjį slydimą, galime tą greitį padidinti net ligi 120km/h. Tačiau treniruodamiesi, iš pradžių neviršykime 80km/h greičio, kuris mums yra gana saugus. Antra vertus, jis pakankamas klasikiniam valdomajam slydimui atlikti. Nederėtų suprasti, kad taisyklingai atliktas slydimas privalo būti ir greičiausias konkretaus vingio pervažiavimas. Bet visuomet laimėsime brangaus laiko, jei peržengsime saugaus laiko ribą, galiojančia normaliam važiavimui be slydimo.

Kartoju ir ne sykį šios knygos puslapiuose dar kartosiu: ne tam aiškinu valdomojo slydimo techniką, kad visur ar dažnai taip įveiktume vingius. Tai būtų visiška nesąmonė- labai nesaugus, galima net pasakyti, beprotiškas važiavimas. Aš pats, normaliai važiuodamas be galo retai naudoju šį būdą. Tik lenktynėse uždara trasa valdomojo slydimo panaudojimas yra visiškai pagrįstas. Tačiau mokėti  taip važiuoti reikia. Tuomet ir normalus kasdieninis važiavimas taps keleriopai saugesnis, nes visokie netikėti paslydimai blogai nesibaigs. Vairuotojui nereiks svarstyti, ką daryti, kaip gelbėtis. Daugelis veiksmų, jau nušlifuotų ir išbandytų, bus virtę sąlyginiais refleksais. Mat, kritiškoje situacijoje reakcijai apgalvoti nėra pakankamai laiko.

Norėčiau, kad slydimas kiekvienam vairuotojui lautųsi būti baubu. Reikia ir būtina įveikti slydimo baimę. Privalome įsisąmoninti ir praktiškai įsitikinti, jog slydimas gali būti nepavojingas, o išmoktas suvaldyti netgi gali tapti važiavimo būdu. Vairuotojas, neišmokęs susidoroti su slydimu, ėmus ratams slysti, jaučiasi visiškai bejėgis. Baimė paralyžuoja judesius; nekoordinuoti manevrai paprastai baigiasi avarija.

Esu nagrinėjęs šimtus įvairiausių eismo nelaimių. Daugelis jų baigėsi tragiškai. Daugiau kaip 50% avarijų priežastis pradedama nusakyti šiais žodžiais: "Mašina ėmė slysti". Be abejonės, daugumą tų automobilių vairavo geri vairuotojai, tik... neįvaldę slydimo. Baimė sukaustė jų judesius. Regis, toks įprastas automobilis staiga pasidarė visiškai svetimas. Nulėmė pirmas klaidingas refleksas: spausti stabdžių pedalą arba akceleratorių ir įsikibus laikytis vairo. Išsigelbėjimo nebebuvo. Todėl norėčiau dar kartą įsakmiai pabrėžti: mokykimės slydimo manevro visai ne tam, kad kasdien jį naudotume, o kad pajėgtume pažaboti automobilį, visiškai pajungtume jį savo valiai, įgautume greitą reakciją ir įveiktume baimės barjerą, pagaliau išmoktume taisyklingai atlikti ir patį manevrą.

Palyginimo dėlei dar sykį grįžtu prie slidinėjimo. Stovėdami šalia sniego trasos, dažnai matome, jog daugelis slidininkų leidžiasi žemyn be jokių pastangų. Judesių koordinacija tokia tobula, kaip baleto šokėjų. Jiems netrukdo nei paviršiaus kliūtys, nei šlaito statumas. Jų čiuožimas dailus pažiūrėti ir, rodosi, čia viskas paprasta ir lengva. Beje, yra ir tokių, kurių judesiai kampuoti, netvirti ir nedarnūs. Šie slidininkai deda daug pastangų į kiekvieną naują kryptelėjimą, į kiekvieną posūkį. Bet kokia paviršiaus kliūtis- puresnis sniegas, duobutė ar gūbrys, ledas- sutrikdo jų pusiausvyrą ar verčia iš kojų.

Panašiai darosi važiuojant automobiliu, kai jis ima slysti. Nelabai įgudęs vairuotojas mažai teturi šansų suvaldyti mašiną, kaip ir neįgudęs slidininkas slides. Tiksliau sakant, jei atmesime laimingą atsitiktinumą, neturi jokių šansų. Mano nuomone, yra daug panašumo tarp slidinėjimo ir važiavimo automobiliu. Esu įsitikinęs ir ne kartą matęs, jog slidininkai irgi naudojasi klasikiniu valdomojo slydimo manevru. Tiek automobiliui, tiek ir slidėms egzistuoja tam tikras ribinis greitis, kuriuo galima įveikti posūkį. Ir vis dėlto yra ir vairuotojų, ir slidininkų, įstengiančių tą ribą peržengti. Tai padaro tie, kurie tobulai valdo savo važiavimo priemonę (slides arba mašiną), yra visiškai su ja suaugę, sudaro vieną vienetą.

Kiek nukrypdamas į šalį, norėčiau pridurti, kad tam tikros vingių serijos greičiausio įveikimo technika ir slalome, ir automobilių lenktynėse yra panaši. Visada lemia paskutinio vingio (posūkio) baigmė. Per didelis pradinis greitis paprastai laiko nesutaupo.

Norint išmokti slysti bei suvaldyti slystančią mašiną, reikia pratybų, o tai ne visada lengva padaryti. Tuo atžvilgiu Europoje labai privilegijuoti yra švedai ir suomiai. Jie turi daug puikių kelių su slidžia žvyro danga ir kalvotą reljefą. Ilgos, šaltos žiemos leidžia jiems važinėti, treniruotis, rengti automobilių lenktynes ant užšalusių ežerų, ant ledo. Todėl Skandinavijos vairuotojai puikiai pasirodo ralio varžybose. Lenkijoje, deja, nėra tokių idealių gamtos sąlygų.

O dabar grįžkime prie slydimo technikos.

Kuo posūkis lėkštesnis tuo jį lengviau įveikti valdomuoju slydimu. Staigesniame ankštesniame posūkyje tai padaryti sunkiau. Taip yra vairuotojams, jau gerai įvaldžiusiems slydimo techniką. Pradedantiems būna atvirkščiai. Tai patvirtina praktika, nors kai kuriems skaitytojams gali atrodyti paradoksalu. Mat, prityręs vairuotojas taisyklingiau atlieka manevrą, ilgiau sugeba kontroliuoti slystančius ratus ir, žinoma, laimi daugiau laiko. Pradedantiesiems ypač sunku ir net pavojinga slysti ilguose, lėkštuose vingiuose, nes čia važiuojama gana dideliu greičiu, galinčiu sukelti baimę. Tačiau kuo slidesnė trasa, kuo mažesnis sukibimas, tuo lengviau slysti bet kokiame vingyje.

Štai svarbiausi elementai, sąlygojantys klasikinį slydimą:

Klasikinio valdomojo slydimo fazės

Pavyzdžiui, paimkime kairįjį posūkį darantį automobilį su užpakaliniais varančiaisiais ratais:

  1. Mašina tiesia linija artėja prie posūkio pakankamai dideliu greičiu.
  2. Truputėlį atleidžiame akceleratoriu ir kartu pasukame vairą posūkio kryptimi (posūkis į kairę, vairas į kairę).
  3. Pasukti ratai sukelia pasipriešinimą ir pakeičia automobilio važiavimo trajektorijos atstojamąją.
  4. Stiprokai, bet atsižvelgiant į važiavimo sąlygas, paspaudžiame akceleratorių ir tuo priverčiame užpakalinius ratus čiuožti. Automobilio užpakalis ima slinkti į šoną atstojamosios kryptimi (į dešinę).
  5. Vos užpakaliniams ratams netekus sukibimo su keliu, tučtuojau pasukame vairą priešinga posūkiui kryptimi. Nuo to priekinius ratus ima veikti pasipriešinimo jėga, neleidžianti mašinai suktis apie savo ašį, nes tuo momentu mašinos užpakalis bando pralenkti priekį. Primenu, kad mūsų pavyzdyje mašina sukasi į kairę, o jos užpakalis čiuožia į dešinę. Nuo šios akimirkos automobilis slysta jau visais keturiais ratais.
  6. Slydimą galima valdyti akceleratoriumi. Akceleratorių spausti reikia jautriai, pulsuojamai, keičiant spaudimo amplitudę priklausomai nuo to, kaip kinta kelio dangos kibumas. Kelio vingyje danga paprastai būna nevienalytė, o net menkiausi jos kibumo pakitimai yra svarbūs.
  7. Posūkio pabaigoje, neatleisdami akceleratoriaus, atsukame vairą tiesiai, važiavim trajektorijos kryptimi. Mūsų pavyzdyje vairas buvo pasuktas į dešinę, todėl sukame jį kairėn, kol ištiesiname ratus. Automobilis dar trumpą laiką judės skersas, dešiniuoju šonu į priekį. Slydimui tolydžio mažėjant, vis daugiau spaudžiam akceleratorių.

<< atgal   turinys   pirmyn >>