<< atgal   turinys   pirmyn >>

Posūkiai

Griežtai įsidėmėkite, jog nevalia daryti posūkio laisvąja eiga. Visada turime privažiuoti posūkį su įjungta pavara. Kokia? Ogi ta, kuria ketiname posūkį užbaigti. Apskritai imant, žemesne, negu važiuojame tiesiai.

Žemesnioji pavara turi būti įjungta prieš posūkį. Tai leidžia greičiau įsibegėti posūkio kreivės pabaigoje ir (tai be galo svarbu) neprireikia perjunginėti pavarų pačiame posūkyje.

Be abejo, darant posūkį, nedera stabdyti.

Kas be ko, pasitaiko, kad ir posūkyje tenka keisti pavarą ar stabdyti, nes nėra kitos išeities. Bet tai išimtys. O paprastai posūkį važiuojame ta pavara, kuria ketiname iš jo išvažiuoti, ir nestabdome.

Dar pridursiu keletą žodžių, kad skaitytojui būtų aiškesnis mano požiūris. Važiavimas, arba automobilio valdymas, yra lyg ir paprastas mokslas, bet kartu labai sudėtingas. Tai menas, kuriame galima pasiekti artistinio meistriškumo. Mašinos vairavimo problemos iš tiesų yra labai sudėtingos. Jų negalima įsprausti į griežtus rėmus. Regis, čia viskas logiška ir paprasta. Tereikia išmokti. Tačiau besimokydamas vairuotojas aptinka vis naujų to paties sprendimo variantų ir paskui, kasdien važinėdamas, vis nepaliauja tobulinęsis.

Kuo daugiau analizuoju važiavimą automobiliu, tuo labiau įsitikinu, jog net paprasčiausių veiksmų negalima įterpti į kokius nors geležinius rėmus. Viskas priklauso nuo daugybės veiksnių. Štai pavyzdys: aiškinu stabdymo arba vingio įveikimo būdą, turėdamas galvoje tam tikrą konkretų stabdymą ar vingį, konkretų automobilį. Svarbu, žinoma, ir konkrečios meteorologinės sąlygos, kelio dangos rūšis ir būklė. Ir visa bus taip, kaip pasakoju, bet tuo konkrečiu atveju. Pakanka bet kuriems veiksniams pasikeisti, ir elgtis galbūt reikės jau kitaip. Daug priklauso ir nuo to, ką jau mokame ir ko nemokame. Skaitytojas gali mane apkaltinti nenuoseklumu: pirma sakau, jog taip negalima daryti, o paskui pats taip darau. Pripažįstu: jis bus teisus, bet tik žvelgiant paviršutiniškai. Viskas yra be galo reliatyvu.

Kartoju. Neįmanoma mokėjimo valdyti automobilį įsprausti į geležinius rėmus. Prašau man atleisti už nenuoseklumą. Vienas dalykas yra tikras: kuo daugiau moki, tuo daugiau gali.

Kada paspausti akceleratorių

Vyrauja teiginys, kad posūkyje akceleratorius paspaudžiamas, nuvažiavus pusę kreivės. Tai klaida. Visada reikia paspausti akceleratorių prieš pradedant posūkį.

Važiuojant sportiškai, jei tenka įveikti posūkį stačiu kampu ir automobilio varantieji ratai yra užpakaliniai, manevras atliekamas maždaug taip:

  1. Prie posūkio privažiuojame dideliu greičiu, smarkiai stabdome ir įsijungiame tą pavarą, kuria norime pradėti ir baigti posūkį (paveiksle pavaros pažymėtos skaitmenimis).
  2. Stabdome ligi pat posūkio pradžios.
  3. Mašinai jau pradedant suktis, atleidžiame stabdį- tas lengvas baigiamasis stabdymas turi "pasunkinti" priekinius ratus.
  4. Pasukame vairą ir staigiai paspaudžiame akceleratorių, kad užpakaliniai ratai prarastų sukibimą su keliu (tai padaryti lengva).
  5. Automobilio užpakaliui pradėjus slinkti į šoną, akimirkai šiek tiek pasukame vairą į priešingą pusę, vėl jį išlyginame ir posūkį įveikiame slysdami.

Akceleratoriaus nuspaudimas iki galo ir ratų sukibimo su keliu praradimas, kaip minėjau, būdingas sportiniam važiavimui.

Tas manevras sunkus, tad neskubėkime jo išbandyti. Ir vis dėlto mokėjimas įveikti posūkį šitokiu būdu, slystant, praverčia ne tik sportiniam važiavimui, bet ir tam tikromis kasdieniško, normalaus važiavimo situacijomis. Norėdami šiuo manevru patikimai naudotis, privalome tiksliai nušlifuoti jo techniką, o tam reikia daug triūso, kantrybės ir gausių, visiškai sąmoningų treniruočių.

Kaip sportininkai įveikia vingius

Kai artėju tiesiąja prie vingio kokiu 150km/h greičiu, mano automobilis, nors ir stabdomas, turi labai didelę inerciją.

Kaip privalau surikiuoti savo veiksmus, kad kuo saugiau įveikčiau vingį?

Turiu atkreipti dėmesį į du pagrindinius elementus: kuria pavara pradėti posūkį ir kokiu greičiu pradėti posūkį.

Kuria pavara pradėti posūkį?

Pirmiausia- nevalia perjungti pavaros posūkyje. Gal ne visiškai "nevalia", važiavimo teorijoje nepripažįstu tokios sąvokos, bet reikia to vengti visomis išgalėmis. Įsidėmėkite: vingį pradedame ta pavara, kuria ketiname jį užbaigti. Verčiau praraskime truputį greičio vingio pradžioje, bet jį įveikime sklandžiai ir budriai pasitikdami visokius netikėtumus. Vingis gali būti staigus, kelio danga pabarstyta smėliu ir panašiai.

Kokiu greičiu pradėti posūkį?

Norint išvengti nemalonių staigmenų, geriau, kur kas geriau, pradėti posūkį lėčiau, laikant vairą abiem rankomis ir visiškai kontroliuojant automobilį, ir baigti vingį tinkama trajektorija.

Nes kiek galiu laimėti laiko vingio pradžioje? 1/10 sekundės? Tai nedaug. Bet, per smarkiai pradėjęs vingį, jį baigsiu 4-5 km/h mažesniu greičiu, palyginus su tuo, jei būčiau pradėjęs taisyklingai, ir prarasiu jau nebe dešimtąsias sekundės dalis, o kelias sekundes.

Per kažkurį ralį užsienietis sportininkas manęs paklausė, kokiu greičiu galima pradėti vieną tokį vingį. Mat jo draugai tvirtina, jog 120km/h.

- Savaime aišku, kad galima,- atsakiau,- bet tik vieną kartą…

Pajuokavau? Žinoma. Tikrai, į nekonkretų klausimą "kokiu greičiu galima pradėti vingį" teoriškai nebus klaidos atsakyti "bet kokiu", nors ir 200km/h… Nes, negalvojant ir nekalbant apie vingio užbaigimą, jo pradžios greitis netenka prasmės.

Įsakmiai pabrėžiu: esminis yra vingio užbaigimo greitis, ir jį reikia turėti galvoje, pradedant vingį.

Vingių nupjovimas

Būtina labai aiškiai įsisąmoninti: normalaus eismo sąlygomis vingių pjauti nevalia, tad privalome nepažeisti to draudimo.

Ypatingomis aplinkybėmis, kai matomumas puikus, tam tikru mastu leidžiama nupjauti vingį ten, kur kelyje nepažymėta ištisinė ašinė linija ir tik vingį, sukantį į dešinę, nes nupjaudami jo dešinę dalį, niekam nekeliame pavojaus. Nupjauti vingį, sukantį į kairę,- labai pavojinga (žiūrėti paveikslą). Net ir aiškiausiai matydamas kelią, vairuotojas privalo važiuoti dešiniąja puse.

Pasirenkant važiavimo trajektoriją, vienintelį skirtumą tarp sportinio ir "kasdieninio" važiavimo sudaro viena: ar eismas nutrauktas, ar ne. Specialiuosiuose ralio ruožuose, kur eismas nutrauktas, nerizikuojame susidurti su netikėta kliūtimi (automobiliu, dviratininku ir t. t.) ir galime pjauti vingius, kaip norime. Jei eismas nenutrauktas, normalus, važiavimo greitis ir būdas neturi prieštarauti eismo taisyklėms ir susiklosčiusiai situacijai.

Vadinasi, normaliai važiuojant vingiu, trajektoriją galima pasirinkti patogesnę, neperžengiant dešinės pusės ribų (pažvelkime į paveikslą "Posūkis paprastas…"). Uždavinys čia toks: nepažeidžiant mums skirtos kelio juostos pločio ribų, įveikti posūkį trajektorija, kuo artimesne tiesiai linijai.

Savaime aišku, kiek kitaip atrodys ši trajektorija "uždarame" ralio ruože, kur eismas nutrauktas, tai yra visuose specialiuose ruožuose ar kalnų etapuose. Ribos, kuriose galime rinktis trajektoriją, dvigubai praplatėja: čia mums priklauso visas kelio plotis, važiuojame vienos krypties keliu (žiūrėti paveikslą), kuriame nėra jokių kitų transporto priemonių.

Važiavimo būdas šiame pavyzdyje yra iš tiesų toks pat, kiek tų vingių būtų- vienas ar jų serija. Žinoma, uždaroje trasoje vairuotojas turi daugiau vietos manevruoti. Dabar visa problema, gavus tokia plačias galimybes,- numatyti idealiausią važiavimo trajektoriją, padedančią tą atkarpą įveikti optimaliu greičiu.

Taigi, pradėti vingį galima palyginti ankštokai, jeigu tai leis maksimaliai "ištiesinti" vingio pabaigos trajektoriją (paveikslas "Posūkis paprastas... ir sportinis"). Be abejo, pradinę važiavimo vingiu trajektorijos dalį reikia pasirinkti taip, kad ji nebūtų per ankšta ir dėl to per lėta, palyginus su sportinio važiavimo tuo vingiu galimybėmis.

Du vingiai

Pirmasis- į dešinę, ir čia pat antras- į kairę. Tipiška raidė S, tik apversta.

Į dešinįjį vingį įvažiuojame kairiąja puse ir jį nupjauname. Pradėdami kairįjį vingį, neturime pereiti į dešinę pusę ir vėl į kairę, taikantis nupjauti sekantį dešinįjį vingį, o ankštai prisiglaudžiame prie pirmojo vingio vidinės pusės ir toliau važiuojame ne taip, lyg vingis būtų vienas (pamirškime idealią trajektoriją, kurios reikėtų laikytis įveikiant vieną vingį), o tiktai siekdami kuo geriau užbaigti antrąjį, paskutinį, vingį, t.y. baigti kuo didesniu greičiu (paveikslas "Sportinis vingių įveikimas").

Visų svarbiausia- vingio užbaigimas.

Vingių seriją iš principo reikia įveikti trajektorija, artimiausia tiesei, tačiau važiuojant keletą vingių, privalu siekti, kad lengviausiai ir greičiausiai būtų baigtas paskutinis vingis.

Labai ilgas vingis

Ilgai važiuodami ištęstu vingiu, nuo tam tikros vietos turime glaustis prie vidinės jo pusės (žiūrėti paveikslą). Nors tokia trajektorija, regis, ankštoka, iš tiesų ji yra spartesnė.

Ir tik artėjant vingio pabaigai, dera tiesinti kreivę ir užbaigti vingį tiesiąja su nuspaustu iki galo akceleratoriumi. Paskutinė posūkio lanko atkarpa turi būti kuo tiesesnė.

Žiedinė trasa

Žiedinėje trasoje kiekvienas varžybų dalyvis stengiasi rasti optimalią važiavimo trajektoriją, ir, važiuodamas kiekvieną tolesnį ratą, taiko tiksliai pakartoti tą pačią, išbandytą trajektoriją. Tai daroma, savaime aišku, pagal visas aukščiau išdėstytas taisykles. Būtina įsidėmėti stabdymo bei greitinimo momentus. Juos privalu žinoti iš ankstesnių treniruočių įvairiomis trasos sąlygomis.

Kažkada startavau Zandvorto žiede. Jis buvo įtrauktas į ralio trasą ir juo reikėjo važiuoti tik vieną ratą. Niekad anksčiau nebuvau tuo žiedu važiavęs. Vienoje vietoje situacija susikomplikavo: prieš mane du sportininkai važiavo visiškai kita trajektorija, negu aš! Dilema- kas važiuoja gerai: jie ar aš? Paaiškėjo tai vėliau. Kalbėdamas su Karlsonu, stebėjusiu mūsų važiavimą, ir žiūrėdamas žiedo schemą su nubrėžta jame idealios trajektorijos kreive (ją gali pamatyti ir skaitytojai), supratau, jog mano važiavimo trajektorija buvo labai artima tai teorinei optimaliai linijai, o didžiąja dalimi visai su ja sutapo.

Pavyzdžiui, vieną vingį, kuris buvo ilgas, aš vienintelis važiavau vidine puse ir perėjau į išorinę pusę, tiesindamas trajektoriją, tik pačioje vingio pabaigoje. Visi kiti visą vingį važiavo išoriniu pakraščiu. Šiuo manevru įgijau daugelio metrų persvarą. Reikia veikti intuityviai (jau turint teorijos žinių- nemažai išanalizavus trasų schemų). O intuicija išugdoma treniruojantis.

Pridursiu dar keletą žodžių, kad Zandvorto žiedo schema būtų aiškesnė.

Vingis A - normalus posūkis.

Vingis B sunkumų nekelia.

Vingyje C reikia važiuoti išilgai liestinės. Taisyklingą trajektoriją rodo ištisinė linija, einanti vingio D vidine puse. Šia trajektorija galima greitai lėkti iki pat posūkio D.

Raudona punktyrinė linija žymi trajektoriją, rekomenduotiną atskiram vingiui įveikti. Šiuo atveju vingio D trajektorija priklauso nuo trasos konfigūracijos iki to vingio (vingių serija), todėl taisyklinga yra ištisinė linija.

Kilpa

Staigų vingį, kuriame kelio kryptis pakinta 180 laipsnių, įveikti reikia irgi tam tikru būdu. Prie tokio vingio, vadinamo kilpa, paprastai privažiuojama išoriniu pakraščiu, po to sukama į kelio vidurį ir vingis baigiamas, laikantis jo vidinės pusės.

Kaip įveikti vingių seriją, kurios viduryje yra kilpa?

Pamėginkime kartu pervažiuoti kalnų etapo trasą Kubalionkėje prie Vyslos. Kaip matome, tenai daug vingių, kilpa, vėl vingiai... Beje, vingių prieš kilpą ten kur kas daugiau, negu paveiksle "Sportinis kilpos įveikimas". Visus vingius, pradedant pirmuoju, šiuo atveju vingius A ir B, stengiuosi važiuoti vidine puse: iš vieno vingio vidinės pusės lekiu į kito vidinę pusę.

Įveikęs vingį B vidine puse, nesuku automobilio dešinėn, bet laikausi kairės pusės, lekiu kairiąja puse- ne visai kelkraščiu, bet kairiąja- ir įvažiuoju gana giliai į kilpą. Neskubu jos forsuoti tuoj po vingio B, apskritai nenurėžiu tos kilpos pradinės dalies, nesišlieju prie vidinio jos pakraščio- tik įriedu gana giliai į kilpą. Po to pačioje kilpoje pasuku į dešinę taip, kad mano trajektorija taške C eitų kilpos vidinio krašto liestine, ir išvairuoju automobilį į kairiąją pusę. Lieku kairėje, atkarpą D-G važiuoju beveik tiesia linija, nupjaudamas vingį F, ir išlekiu į tiesią atkarpą išorine vingio G puse.

Klaidinga trajektorija, pažymėta paveiksle raudona linija, aiškiai rodo, kas čia svarbiausia. Jau pirmajame vingyje A sportininkas, užėmęs vidinę jo pusę, ta pačia puse įveikia vingį B,  tuoj už B traukia išorinės pusės link ir, pasiekęs maždaug vidurį kelio, per anksti pradeda forsuoti kilpą. Gerokai įpusėjęs kilpą, taške D pasuka dešinėn ir prie taško E važiuoja- visiškai be reikalo- iš dešinės. Toliau vėl per ilgai važiuoja kairiąja puse, kad pasirengtų įveikti vingį F, ir taške G atsiduria per daug dešinėje- vėlgi visai be reikalo. Matome, jog klaidingos trajektorijos linija rangyta, o teisingos- tiesesnė, trumpesnė.

Dar vienas pavyzdys: specialios atkarpos Volios miške Krokuvoje paskutinis fragmentas.

Taške A reikia atsidurti kuo arčiau vidinės vingio pusės ir toliau jos laikytis, bet ne įsikibus, nepersistengiant. Tašką B privažiuojame dar vidine puse, bet jau imdami po truputį kryptį nuo vingio A išorės link bei pereidami į sekančio vingio vidinę pusę (taške C).

Taške B kai kurie sportininkai daro klaidą: užuot toliau sklandžiai mažinę posūkį, per daug išlekia į išorinę pusę sekančio vingio, kuris šiuo atveju yra svarbiausias, nes paskutinis. Netinkamai važiuojantys tiktai taške D ima kreipti mašiną posūkiui ir tiesinti posūkį, traukiant į kelio vidurį. Toliau važiuojame vidine puse ir, vos atsiradus galimybei paleisti mašiną tiesiai (taške E), išsyk tai ir darome.

Šis pavyzdys lyg ir prieštarauja ankstesniems mano teiginiams, tačiau čia susidūrėme su labai ilgu vingiu, kurį geriausiai įveikti kaip tik tokia trajektorija.

Kiek vingių- tiek problemų. Visiems jiems vieno teisingo recepto nėra, todėl tik nurodome mąstymo būdą.

<< atgal   turinys   pirmyn >>