Stabdymas slidžiame kelyje, kaip ir labai smarkus stabdymas sausame kelyje, gali sukelti šoninį slydimą. Kai stabdžiai blokuoja ratus, šie nebesisuka, praranda sukibimą su keliu ir ima slysti. Prasidėjus slydimui, vienintelis būdas jį įveikti- nukelti koją nuo stabdžių pedalo, kad ratai vėl imtų suktis ir iš naujo sukibtų su keliu.
Tačiau ryžtis tai padaryti labai sunku- jei iš viso dar įmanoma pasiryžti per tą sekundės dalį. Sunku įveikti savisaugos instinktą, kuris liepia žmogui spausti stabdį iš visų jėgų. Instinktas kartais paralyžuoja geriausių vairuotojų valią.
Čia praverčia inhibicijos pratybos, kurios padeda taip užprogramuoti mūsų sąmonę, kad instinktą pajėgtų įveikti suvokimas: dabar reikia nukelti koją nuo stabdžių pedalo.
Žodis inhibicija kilęs iš lotynų kalbos žodžio inhibito ir reiškia susilaikymą. Čia jį vartojame neleidimo, suturėjimo, minties ar veiksmo nutraukimo prasme.
Garsus XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios šveicarų pedagogas Emilis Žakas Dalkrozas, sukūręs ritmiką- mokslą, kurio įtaką visam žmogaus judėjimui dar iki šiol kaip reikiant neįvertinta, išmokydavo savo mokinius tobulai valdyti inhibiciją. Tarp kita ko, jis aiškino tą sąvoką daug paprasčiau, negu, pavyzdžiui, Vladislavas Kopalinskis "Tarptautinių žodžių žodyne", pateikdamas tokį inhibicijos apibrėžimą: " susilaikymas nuo veiksmų, kuriuos verčia atlikti spontaniški potraukiai, impulsai, polinkiai, instinktai ". Dalkrozas sakydavo, kad privalu padaryti tai, ko nesinori, ir nedaryti to, ką tuo metu labiausiai norėtųsi padaryti.
Štai vienas iš pavyzdžių, kuriais mokydavo Dalkrozas: tu stovi prie durų, už jų guli sunkus ligonis, ir skambini, kad tave įleistų. Skambinti privalai švelniai, labai švelniai, kad neprižadintum ligonio. Tuo tarpu piktas kaimyno šuo griebia tau už kojos. Tu giniesi nuo jo ta koja, giniesi smarkiai, ir tada ranka ima tokiu pat smarkumu instinktyviai spausti skambutį. Ne iš baimės, o dėl to, kad judesio smarkumas yra bendros įtampos išraiška.
Symonas Kobylinskis su būdingu jam humoru pailiustravo Dalkrozo parinktąjį pavyzdį, pritaikęs jį vairuotojams.
Reikia mokėti taip atrinkti savo pojūčius, kad siunčiami impulsai valdytų judesius tik tų kūno dalių, kurioms jie skirti: ranka labai švelniai spaudžia skambučio mygtuką, koja iš visų jėgų stumia šalin šunį.
Pratimų šia tema galima sugalvoti kiek tik nori. Bet kuriems galams jų reikią? Prisiminkime, ką jau esu minėjęs:
Tokių inhibicijos pavyzdžių galima daug surasti. Kol neišmoksime ja naudotis, kol nepajėgsime visiškai laisvai atrinkti savo instinktyvių norų bei instinktyvios reakcijos nuo veiksmų, kuriuos diktuoja protas ir padėties analizė, tol nebus kalbos apie sąmoningą automobilio vairavimą, o jei pavyks išsisukti iš pavojingos situacijos, tai veikiau priklausys nuo atsitiktinumo ir laimės.
Geriausias, veiksmingiausias stabdymas yra ties ratų sukibimo su keliu riba, ties jų blokavimo riba. Tačiau niekas neįrodė, kad negalima pristabdyti ir blokuojant Be abejo, tai labai pavojinga, ypač slidžiame kelyje, nes tada gali įvykti tokių dalykų, kokių dar nebūsime regėję.
Įdomu, jog kritiniais atvejais dažnai geriau ir teisingiau reaguoja keleivis, kuris taip pat vairuotojas. Kai, važiuodamas dideliu greičiu, vairuotojas stabdo, blokuoja ratus ir prasideda bemaž neįveikiamas šoninis slydimas, tuomet to keleivio įsakomasis "Atleisk!" gali išgelbėti padėtį. Čia pasireiškia skirtingas savisaugos instinkto veikimas. Vairuotojas spaudžia pedalą vis smarkiau; keleivis žino, jog tai katastrofa, ir, kad išsigelbėtų, šaukia: "Atleisk stabdį!"
Deja, labai dažnai tenka matyti tokį vaizdą: sudužęs automobilis guli griovyje, o plente juodi stabdymo pėdsakai veda ligi pat griovio. Iš kokių 100 tokių atvejų 90 buvo galima katastrofos išvengti. Reikėjo tinkamu momentu atleisti stabdį. O tai padaryti labai sunku. Būtina įveikti baimę ir liautis stabdžius. Šito išmokstama tik daug treniruojantis.
Automobilis blokuotais ratais čiuožia tiese pagal liestinę- ta kryptimi, kuria jis važiavo prieš pat blokuojant ratus. Jokie manevrai vairu jau nebepadeda. Tik tinkamu momentu atleidus stabdžių pedalą, ratai vėl ima riedėti ir vėl galima manevruoti automobiliu.
Man daug kartų teko, vairuojant mašiną, pakliūti į tokias kritines situacijas. Dusyk atsidūriaus griovyje, nes mėšlungiškai stabdžiau ligi paskutinės akimirkos. Po to negailėjau laiko pratyboms, kol išmokau atsispirti klaidingam savisaugos refleksui, įveikti baimę ir atleisti stabdį reikiamą akimirką.
Per 1968 metų Monte Karlo ralį didžiausią pavojų patyriau Gdansko-Bydgoščiaus kelyje.
Slidu. Noriu aplenkti autobusą. Staiga iš kairiojo šalutinio kelio išvažiuoja sunkvežimis "Star" ir mauna tiesiai į mane. Lekiu apie 140km/h. Jau nebeaplenksiu. Stabdau. Ratai čia blokuojami, čia vėl ima riedėti. Esant tokiai kelio dangai, veiksmingiausias ir, ko gero, vienintelis įmanomas yra vadinamasis "impulsinis" stabdymas. Priešpriešais atvažiuojantis "Staras" didėja beregint. Esu kairiojoje kelio pusėje, iš dešinės lenkiamojo autobuso užpakaliniai ratai. Stabdau ligi paskutinės akimirkos, tik prieš pat susidūrimą kaktomuša su sunkvežimiu atleidžiu stabdį ir pasuku dešinėn. Pasisekė. Išsigelbėjau. Mano "Porche" priekis vos nepalietė autobuso užpakalinio buferio. Tokiam manevrui atlikti reikia šaltakraujiškumo ir treniruočių.
Kaip treniruotis? Galima ir taip.
Tuščia aikštė. Du stulpeliai, ant jų pakabintas, sakykime, uždangalas. Važiuojame tiesiai į kliūtį. Stabdome, blokuodami ratus, o paskutinę akimirką prieš pat kabantį uždangalą atleidžiame stabdį ir pasukame į kairę arba į dešinę. Dera surengti konkursą- kas privažiuos blokuotais ratais arčiausiai kliūties ir jos neužkliudys. Panašių pratimų galima sugalvoti labai daug. Kliūtis gali būti nubrėžta linija, ant virvutės pakabintas laikraštis ir taip toliau.
Dabar pakalbėkime apie visai kitokį stabdymą- stabdymą aplenkiant.
Įsivaizduokime tokią situaciją. Važiuojame plentu 120km/h greičiu. Vejamės sunkvežimį, kuris važiuoja lėčiau, sakykim, 60km/h. Priešpriešais artėja kitas automobilis, lengvasis. Sunkvežimis yra maždaug vienodai nutolęs nuo mūsų ir nuo atvažiuojančio iš priekio automobilio.
Pavejame sunkvežimį, kurį ketiname aplenkti, stabdome, sumažiname greitį ligi 50km/h ar dar labiau, palaukiame, kol pravažiuos priešpriešinis automobilis, po to įjungiame posūkio signalą ir imame didinti greitį, ruošdamiesi lenkti.
Kvailystė? Žinoma. Beje, dažnai pasitaikanti!
Jau esu sakęs, kad važiuoti reikia sklandžiai, be nepagrįstų lėtinimų ir stabdymų. Dabar noriu pabrėžti kitą dalyką, būtent: aplenkti visada ilgu lėkštu lanku.
Išnagrinėti aplenkimą ilgu lanku mums padės paveikslas: trys nuoseklios aplenkimo fazės.
Lenkdami ilgu lanku, galime iš tolo pamatyti, kas atvažiuoja iš priekio, kas važiuoja priekyje, numatyti, ko gali imtis lenkiamasis automobilis (gal prieš jį važiuoja vežimas ar dviratininkas, kuriuos lenkdamas automobilis netikėtai suktelės į kairę) ir daug kitų aplinkybių. Tai viena.
Kita, jei anksčiau nukelsime koją nuo akceleratoriaus ir laikinai sumažinsime greitį ligi 100km/h, tai priešpriešiniam automobiliui pakaks laiko pravažiuoti, o mašiną, važiuojančią priekyje, pralenksime iš karto didesniu greičiu ir nereikės staigiai atverti droselį bei šoktelėti nuo 65km/h aukštyn.
Įsidėmėkime, kad, išsukdami vos ne stačiu kampu iš už važiuojančio priekyje automobilio, kurį tuo "metodu" ketiname aplenkti, visada galime susidurti kaktomuša su kita mašina, kuri lygiai taip pat greitai atvažiuoja iš priekio ir kurios, labai užsiėmę aplenkimo manevru bei čia pat išlįsdami iš už lenkiamojo nugaros, laiku nepastebime.
Būtina išmokti jausti nuotolį priklausomai nuo to, kokiu greičiu juda kiekviena transporto priemonė, įeinanti į mūsų mašiną supančią situaciją.
Tai nepaprastai svarbus dalykas, dažnai net lemiantis mūsų ir kitų žmonių gyvybę. Be abejo, tam reikia praktikos. Sąmoningos praktikos!
Aprašytame lenkimo pavyzdyje vairuotojas elgėsi netikusiai, bet negalutinai blogai. Kalbėjome apie greitį, artimą 100km/h ir didesnį. O tokiu greičiu važiuodamas, ne itin geras vairuotojas gali suabejoti savu situacijos vertinimu ir dėl visa ko privažiuoti prie pat lenkiamojo automobilio (tik ne per arti!), nutaręs už jo bagažinės palaukti, kol pravažiuos mašina iš priekio.
Tačiau tai, ką matome mūsų plentuose, kartais atrodo daug prasčiau: automobilio, važiuojančio 70km/h, vairuotojas nesugeba apskaičiuoti priešais atskubančios mašinos greičio ir nuotolio, todėl stabdo, pavyzdžiui, paskui priekyje važiuojantį vežimą. Sulėtina ligi 15km/h, o paskui, kol nuo to greičio įsibėgėja ligi ankstesniųjų 70km/h, praeina mažiausiai 20 sekundžių. Pagalvok, juk nieko neprarandi, o tik laimi, sumažinęs greitį gerokai prieš lenkimo pradžią.
Čia turiu galvoje tuos atvejus, kai vairuotojas stabdo be reikalo, nes prastai jaučia greitį ir nuotolį. Tačiau esti padėčių, kai būtina pristabdyti net paskui traktorių: uždaras vingis, įkalnė, mašina, atvažiuojanti iš priekio. Bet ir tada vairuotojas turi jau iš anksto susiorientuoti ir laiku sumažinti greitį, kad netektų visiškai sulėtinti ir vilktis paskui traktorių jo vežlišku tempu, vėliau vėl gaišti daug laiko įsibėgėjimui.
Dabar paskaičiuokime, kiek atima laiko 20 tokių nereikalingų manevrų judraus plento 100 kilometrų ruože: važiavimo laikas (o paprastai daug kas mėgsta pasigirti pasiekęs didžiausią pasaulyje greičio vidurkį kiekviename nuvažiuotame ruože) pailgėja kokiais 400 sekundžių. Beveik 7 minutės. Racionaliai važiuojant buvo galima jas sutaupyti.
Nuotolio pojūtis didele dalimi yra įgimtas, bet galima jį išlavinti. Ar jis įgimtas, ar išlavintas- vis tiek. Svarbu jį turėti. Pojūčio stoka ir šioje, ir visose kitose eismo situacijose- tai ne tik prarastas laikas, bet ir pavojus saugumui.
Pabrėžiu dar kartą, tikriausiai šiuose puslapiuose dar ne paskutinį: treniruotė, treniruotė ir dar sykį treniruotė. Tikiu, kad imsite treniruotis jau vien dėl to, kad esate išmintingi, jaučiate savo atsakomybę ir suprantate, kad nepakankamas mokėjimas gresia pavojingiausiomis ir liūdniausiomis pasekmėmis. Žodis treniruotė, ko gero, skamba per daug sportiškai. Tad mano paskelbtą šūkį galima pakeisti tokiu: kuo daugiau pratybų, tuo geriau išmoksime važiuoti. O aš trumpumo sumetimais ir toliau vartosiu žodį treniruotė.
Tai be galo svarbus teiginys. Jį reikia įsidėmėti, suprasti ir remtis juo praktikoje. Eismo situacija kelyje ar gatvėje yra kintama: važiuoja automobiliai, zuja motociklai, vaikščioja ir bėgioja žmonės, o toje situacijoje rieda ir tavo automobilis.
Geras vairuotojas stebi visą situaciją, visa tai, kas dedasi aplink jį, įskaitant ir jį patį, jo greitį tų įvairių judančių objektų atžvilgiu. Ir važiuoja, tik atsižvelgdamas į situaciją,- gal nelabai suvokdamas, kodėl čia staigiai stabdo, čia ūmai šauna į priekį, žodžiu iš tiesų kaip eismo fragmentas, nė kiek nesuderintas su visuma.
Kai vairuotojas išmoks beveik automatiškai- bet niekada neprarasdamas sąmoningos savo veiksmų kontrolės- reaguoti į kintamą situaciją ir save laikyti kintamu jos fragmentu, kai koja ims pati kilti nuo akceleratoriaus, nes prieš jį važiuojantis stabdo, arba iš tolo matyti, jog tuoj kažkas su vežimėliu nulips nuo šaligatvio ir prieš jį važiuojančiam tikriausiai teks stabdyti, arba dar kas nors neabejotinai privers sumažinti, o gal ir padidinti greitį, tuomet jam paklus važiavimo stilius, gretimai sėdinčiam keliantis įspūdį, jog mašina rieda tuščia gatve, jog jos kelyje nėra jokių kliūčių. Važiavimas tokiu stiliumi bus švelnus, be juntamų greitėjimų ir stabdymų. Jei įgūdžių pakanka, važiavimas gali būti ir greitas, nors svarbu ne tai: važiavimas turi būti saugus, sklandus, suderintas su eismo situacija, kad vairuotojas, kiek leidžia jo refleksai, išnaudotų tą situaciją taip, kaip jam geriau.
Važinėdamas su vairuotoju, kurio galva pramušta stabdyti ir staigiai įsibėgėti, nors nežmoniškai pavargsti, bet atrodo, kad važiuota "beprotiškai", taigi labai greitai. Greitai? Netiesa: taip tik rodosi. Vidutinis greitis taip važiuojant beveik visada esti mažesnis, gerokai mažesnis, negu važiuojant tolygiai ir sklandžiai.
Sklandžiam važiavimui būtinas geras įgudimas taisyklingai perjunginėti pavaras. Dar sykį primenu, kad be ilgų treniruočių nieko iš to neišeis. Tobulai suderinti rankos ir abiejų kojų judesius perjungiant pavaras, kad, bet kokiu greičiu važiuodamas, automobilis dėl pavarų perjungimo nė kiek netrūktelėtų ir bergždžiai neprarastų greičio- štai tikslas, siektinas tomis treniruotėmis.
Tarkime, jog jau mokame. Taigi dabar, norėdami sparčiai įsibėgėti, grįžtame į žemesniąją pavarą, padidiname greitį, įsijungiame aukštesnę pavarą ir, paspaudę akceleratorių, pajuntame mašinos šoktelėjimą į priekį. Aišku, to ir siekėme. Tačiau atsitiktinis mašinos šuolis skiriasi nuo sąmoningo, kai norima staigiai padidinti greitį.
Geras važiavimas automobiliu tam tikra prasme panašus į dailųjį čiuožimą. Teisėjai labiausiai vertina, neskaitant kompozicijos ir jos elementų sunkumo, judesių grakštumą ir sklandumą. Būtent sklandumą. Tai aukščiausioji meistriškumo pakopa, labai sunkiai pasiekiama, jungianti visas priešybes, kokias tik gali įsivaizduoti vairuotojas: didelis bendras greitis ir idealus važiavimo sklandumas, plastiškumas. Čia turima galvoje greitai nuvažiuotas visas kelias, o ne dideliu greičiu įveiktos atskiros jo atkarpos, po kurių tenka visu smarkumu stabdyti ir tokiu būdu iš karto pabloginti bendrą (vidutinį) greitį.
Tai labai sunkus uždavinys: taip išlavinti savo greičio ir erdvės suvokimą, kad jis neklysdamas padiktuotų tinkamiausią greitį kiekviename ruože. Jis turi būti taip parinktas, kad pridėjus ir neišvengiamus stabdymus, visos distancijos vidutinis greitis būtų didesnis už visų kitų galimų kombinacijų vidutinį greitį.
Taigi, važiavimas yra kelio teikiamų ir vairuotojo turimų galimybių atstojamoji. Idealas yra absoliučiai sklandus ir švelnus važiavimas, kuris, net balansuojant ant sukibimo ribos, o tarpais ją kiek ir peržengiant, vis dar tebėra važiavimas šiapus saugumo ribos.
Ir, žinoma, koordinacija. Greiti, staigūs judesiai dar nėra greičio požymis. Nervingas pavarų perjunginėjimas nelaiduoja, kad variklis naujais apsisukimais veiks taip, kaip mes norėtume. Kiekvienas judesys, kurio paskirtis- vienaip ar kitaip pakeisti automobilio važiavimo ir variklio darbo sąlygas, turi būti sąmoningas, tikslingas ir sklandžiai sujungtas tiek su ankstesniu, tiek su tolesniu judesiu.
Taisyklingomis treniruotėmis išlavinti judesiai yra žaibiški, nors pašaliniam stebėtojui anaiptol neatrodo tokie esą: visi jie rodosi laisvi, lengvi, kone tingūs ir kartu vos pastebimi. Tokie yra vairuotojo judesiai ir tokį įspūdį jie kelia greta jo sėdinčiam, kuris, užsimerkęs ir nesiklausydamas variklio, net nesuvoktų, kada pavara perjungiama.
Pradinėje važiavimo kvalifikacijos kėlimo fazėje, kaip ir kiekvieno mokslo pradžioje, draudimų yra daugiau, negu, kaip sakoma, plaukų ant galvos. To negalima, ir to negalima, ir taip, ir anaip draudžiama O paskui, jau daug ko išmokus, ūmai viskas pasidaro galima. Tik dabar jau būna aišku, kaip ir kodėl. Taigi vieni ar kiti veiksmai įteisinami iš mokėjimo pozicijų. Galima drįsti laužyti kai kurias visų pripažintas taisykles, tačiau tik aiškiai suvokiant, kas iš to išeis, ir gerai žinant, jog pasekmės bus tokios, kokių vairuotojas siekia.