<< atgal   turinys   pirmyn >>

Vietoj pratarmės lietuviškajam vertimui

Dar niekada Lietuvoje automobilistų tiek nebuvo ir jų taip sparčiai nedaugėjo, kaip mūsų dienomis. Ir kone visi mėgsta važinėti greitai. Bet ar visada kiekvieno greitis esti saugus? Kaip suderinti eismo saugumą ir greitį, sužinosime iš šio S. Zasados veikalo.

Iš tiesų trūksta tokių knygų, kurios padėtų vairuotojams tobulintis. Tad juo džiugiau, kad į lietuvių kalbą išverstas vertingas darbas. Jo autorius yra pasaulinio masto lenktynininkas, triskart Europos ralio čempionas, Argentinos Didžiojo prizo lenktynių laimėtojas, Londono-Sidnėjaus, Londono-Mechiko supermaratonų dalyvis…

Vos pradėjau kultivuoti automobilių sportą, o Zasados pavardę jau žinojau. 1970 metais pirmą sykį pamačiau šį sportininką iš arti- abu dalyvavome Lenkijos ralyje (Rajd Polski). Kai 1972 metais tokiose pat varžybose užėmiau I vietą savo mašinos klasėje, gavau iš S. Zasados dovaną- jo neseniai Varšuvoje išleistą knygą "Szybkość bezpieczna" su autografu… Ją ir dabar tebeturiu.

Zasada be galo reiklus sau. Varžyboms ruošiasi labai intensyviai ir kruopščiai: daug treniruojasi, kiekvieną veiksmą šlifuoja iki automatizmo. Nemažai dėmesio skiria lenktynių taktikai, ja sumaniai naudojasi. Iš kitų lenktynininkų išsiskiria sugebėjimu analizuoti ir kritiškai vertinti kiekvieną savo judesį, įsigilinti į visa, kas važiuojant darosi su automobiliu ir jo agregatais. To jis moko ir skaitytojus. Ką berekomenduotų, pirma autorius pats gerai išbando; siūlo tik tokius automobilio valdymo būdus, kurie įgalintų važiuoti greitai ir saugiai. Žinoma, galima paprieštarauti Zasadai dėl kai kurių reiškinių, pavyzdžiui klasikinio valdomojo slydimo, fizinės prigimties aiškinimo, bet nuo to praktinių jo patarimų vertė nė kiek nesumažėja.

Dauguma autoriaus rekomenduojamų važiavimo būdų gali pasinaudoti kiekvienas automėgėjas, bet su viena sąlyga: pirmiau juos reikia tobulai išmokti per treniruotes, o tik tada bandyti kelyje. Jokiu būdu ne atvirkščiai! Ir ne viskuo, ką išmoksime, dera naudotis kasdieniniame važiavime. Visada gerai pagalvokime, ar tos kelios sekundės, kurias tikimės sutaupyti, kompensuos mums ne tik greičiau sudėvėtas padangas, sudilusias stabdžių trinkeles, papildomai išeikvotą benziną, bet ir didesnę negu paprastai riziką sau ir aplinkiniams. Ypač tai svarbu suvokti ir išmokti pažaboti kartais tikrai lengvabūdišką veržlumą jauniems vairuotojams.

Kai kurie patarimai tinka tik sportinėms varžyboms uždarose trasose. Autorius ne sykį tai nurodo bei pabrėžia.

Knyga ypač naudinga visiems automobilistams- ir pradedantiems, ir sportininkams. Kiekvienas gali iš jos šio to išmokti, jei tik nepagailės darbo. O tas, kas nenorėtų išmokti geriau važiuoti, autoriaus žodžiais tariant, "tegu bent sužino, ko jis nemoka". Labai svarbu iš pat pradžių deramai analizuoti visus savo veiksmus ir taisyti klaidas- kritiškai vertinti savo mokėjimą! Toks yra visos knygos leitmotyvas, to linkiu ir visiems jos skaitytojams.

S. Brundza

TSRS tarptautinės klasės automobilių
sporto meistras

Apie vairuotojus ir saugų greitį

Sportininkai iš netyčių

Kiekvienas ar mažne kiekvienas, kuris vairuoja automobilį, vieną gražią dieną pajunta savyje tūnantį azartininką, plento kipšiuką. Jo kurstomas, žmogus įgauna neribotą pasitikėjimą savimi, įtiki važiuojas geriau už kitus. O jei faktai rodo kitaip- juo blogiau faktams.

Tokiu būdu dauguma vairuotojų, patys to nesuvokdami, sportuoja. O automobilių sportas, kultivuojamas nesąmoningai ir neturint įgūdžių, yra pavojingas žaidimas.

Pavažinėkime kiek mūsų keliais. Visur lenktynės. Štai vienas vairuotojas pabandė aplenkti kitą. Lenkiamasis tučtuojau reagavo, bet visai priešingai, negu liepia taisyklės: užuot sumažinęs greitį, kad sutrumpėtų aplenkimo kelias, dar "paspaudė". Automobiliai važiuoja greta, o vairuotojai varsto vienas kitą aštriais kaip kalavijo ašmenys žvilgsniais, nors dedasi esą abejingi. O priešpriešais taip pat skuba mašinos…

Jei vairuoja moteris, ją aplenkti pasišauna kiekvienas "save gerbiąs" vyras, ir ypač sunkvežimio vairuotojas. Žinau atsitikimą, kai, pamatęs moterį, vairuojančią greitą, sportinį automobilį, jos vytis azartiškai šokosi traktorininkas… Įžymus anglų automobilistas Sterlingas Mosas yra sakęs, kad jam dar netekę sutikti vyro, kuris prisipažintų esąs menkas vairuotojas ir prastas meilužis. Šiame teiginyje daug tiesos, ir, ko gero, pirmojoje jo dalyje netgi daugiau.

Valdyti automobilį be galo malonu. Bet tikrą malonumą vairuotojas pajunta tik tada, kai jis daugiau moka negu nemoka, kai pasąmonės valdomas akylumas ir susikaupimas visiškai išstumia nervingą netikrumą.

Rodos, varuoti labai paprasta: mokėk tik pajudėti iš vietos, perjunginėti pavaras, daryti posūkius ir stabdyti. Viso to galima išmokti per keletą dienų. O paskui… mokomės visą gyvenimą, siekdami vairavimo meno viršūnės.

Valdyti automobilį- tai kartu ir didžiulė atsakomybė. Vairuotojo pažymėjimas ir jo savininkui, ir aplinkiniams kartais daug pavojingesnis, negu leidimas laikyti ginklą. Ginklą savininkas vartoja retai, dar rečiau- prieš žmones. O automobilis naudojamas kasdien; nemokšos valdomas, gali atsisukti prieš žmones- gali tapti pavojingas.

Turime gerai įsisąmoninti visą atsakomybę to, kad mūsų rankų valdoma ir nuo jų priklausanti plieno masė įsibėgėjusi lekia plentu.

Lengvieji automobiliai vidutiniškai sveria apie 1000kg. Ir tik tas, kuriam yra tekę, važiuojant kad ir 50km per valandą, susidurti su medžiu, siena ar kita kliūtimi, žino, kaip brangiai kainuoja neatidumo akimirka.

Prieš keletą metų važinėjau maža, lengva mašinėle "Steyr Puch". Automobilis svėrė viso labo 500kg. Dalyvavau Vltavos ralyje, Čekoslovakijoje, su šturmanu Kazimiežu Osinskiu. Tai buvo itin sunkus ralis. Važiuojame trečią naktį. Iš startavusių šimto su viršum mašinų į finišą skuba jau tik keletas. Trasa vingiuoja siaurais kalnų keliais. Osinskis, žiūrėdamas į smulkų trasos aprašymą, perspėjo mane, jog netoli dvigubas vingis. Deja, privažiavau prie jo kiek per drąsiai. Nežinojau, kad iš vakaro kelias pabarstytas smėliu. Pradedu pirmą posūkį- į kairę. Mašina gražiai slysta šonu. Bet tuoj pat reikia sukti į dešinę. Dar nepradėjęs šio posūkio, matau, jog bus blogai. Per didelis greitis. Persistengiau. Šimtai minčių praskriejo galva. Judesius, šitiek kartų šlifuotus, darau nesąmoningai. Jokiam svarstymui dabar nebėra laiko. Tik refleksai, išugdyti daugelio metų treniruotėse, mane automatiškai gelbsti. Automobilis čiuožia skersas per pabarstytą smėlį kaip nevaldoma masė. Jau slysdamas nuo kelio, šiek tiek pasuku vairą kairėn. Nenoriu, kad mašina virstų kūlio. Ratai vėl ima riedėti. Bandau išsukti iš griovio atgal į dešinę, į kelią. Deja, nepavyko. Laimė, kad greitis buvo nebe didelis- daugių daugiausia 40 km/h. Tik sužvangėjo lankstoma skarda, ir nuo baisaus skausmo akimirką netekau sąmonės. Taip įsitikinau, ką reiškia, net mažu greičiu važiuojant, atsitrenkti į kietą kliūtį. Nelemtas atsitiktinumas: grįždamas į kelią, kliudžiau akmeninį mūrą, kur kitados būtą tiltuko. Sudaužiau visą mašinos priekį. Mane nuo didesnių sužalojimų išgelbėjo tai, kad buvau tvirtai prisisegęs saugos diržais (lenktyniaudamas taip darau visada). Tik vairo ratas, įtaisytas ant vientisos kolonėlės (pasenusi konstrukcija; dabar beveik visų automobilių vairo kolonėlės daromos iš dviejų dalių- tai vienas iš konstrukcijos patobulinimų, kurie saugo vairuotoją, kad vairo ratas nesulaužytų jo krūtinės ląstos), pataikė man į veidą ir sulaužė nosį.

Nelaimei, ne visi vairuotojai gerai įsivaizduoja, kokios sunkios gali būti susidūrimų pasekmės. Vairuoju automobilį jau daugiau kaip 20 metų. Visko man yra buvę: ne sykį susidūriau su kitomis mašinomis, keletą kartų kelias pasidarė per siauras, o uolos- labai jau kietos ir nepaslankios. Ne karto esu išlėkęs iš kelio ir nutūpęs net už keliolikos metrų nuo jo. Beveik visas avarijas patyriau treniruodamasis arba lenktyniaudamas. Šiaip, kai važiuoju paprastai, galiu drąsiai tvirtinti, kad esu vienas iš tų vairuotojų, kurie važinėja saugiai ir be avarijų.  Niekada nepamirštu, jog savo rankose laikau kitų saugumą. Norėčiau, kad ir Tu, mielas skatytojau, įsisąmonintum, jog automobilis- tai Tavo vairuojamas artilerijos sviedinys. Nuo Tavęs priklauso kitų žmonių saugumas.

Daug važinėdamas, esu matęs keliuose ir gatvėse šimtus avarijų. Ir štai kas apmaudu: daugumos jų tikrai buvo galima išvengti. Net jei paliktume nepakeitę visas aplinkybes, kuriomis įvyko avarija,- per didelį greitį, blogą orą, mažą matomumą, netikėtą kliūtį ir t.t.- ir išnagrinėtume, ką tuo atveju galėjo padaryti vairuotojas ar vairuotojai, kad išvengtų nelaimės, išvada būtų aiški- paprasčiausiai pritrūko mokėjimo. Nemanau, jog kiekvienas vairuotojas privalo ir būtinai turi būti virtuozas. Ne kiekvienam užtenka talento. Neįmanoma būti tobulam visose srityse. Tačiau neabejotinai kiekvienas iš mūsų gali išmokti vairuoti automobilį geriau. Apie tai ir kalbu šioje knygoje.

Įsidemėkite: automobilio vairavimas- tai mokėjimas; mokėjimas, pagrįstas tvirtais refleksais ir įsisąmoninta atsakomybe. O tai savybės, kurios apskritai gyvenime praverčia.

"Sportinis" ir "Kasdienis" važiavimas

Pagrindinė šios knygelės tema yra važiavimas. Norėčiau iš karto pabrėžti, jog nesu linkęs skirstyti važiavimo į "sportinį" (nors specifinių bruožų jis, žinoma, turi) ir "kasdieninį". Veikiau skiriu gerą ir prastą važiavimą. Tik jo galiniai punktai skirtingi: vienu atveju- darbovietė, o kitu- etapo finišas. Be abejo, dėl tų skirtingų punktų kyla tam tikrų grynai formalių skirtumų; tačiau važiavimo būdas, jo stilius ir vairuotojo mokėjimas visuomet yra tiktai geras arba prastas. O privalėtų būti savitai tobulas.

Žinau, jo šioje knygoje- žiūrint pradedančiojo vartotojo akimis- yra per daug spragų. Joje nenurodau, pavyzdžiui, ką dera patikrinti prieš pajudant iš vietos, kaip pastatyti automobilį, neaiškinu daugelio elementarių dalykų. Manau, jog skaitytojai, kuriems tų žinių trūksta, ras jų automobilio vairavimo ir priežiūros vadovėliuose. Čia stengiausi paliesti ir išgvildenti tas temas, apie kurias ten tik probėgšmais užsiminta arba ir visai nieko nepasakyta.

Suprantu, jog daugumą vairuotojų turi savą, tvirtą it uola nuomonę, kaip atlikti vieną ar kitą manevrą. Prašom įsidėmėti: neketinu niekam nieko įkalbėti. Tik siūlau, patariu, aprašinėju.

Visa priklauso nuo skaitytojų geros valios, noro ir entuziazmo. Aš savo ruožtu pasistengsiu pateikti įvairius treniruočių variantus, net ir grynai sportinio važiavimo, vadovaudamasis prielaida, jog žmogus, kuris turi vairuotojo pažymėjimą, tikriausiai nori, progai pasitaikius, išmokti geriau važinėti. O jei kas yra linkęs tenkintis tuo, ką moka, tai perskaitęs šią knygą, bent sužinos, ko nemoka. Tiesa, dauguma vairuotojų mano, kad viską moka.

Tuo jie man primena vidutinį muzikos mokyklos pirmakursį, kuris, tardamasis esąs pianistas virtuozas, išeitų koncerte paskambinti labai nelengvai atliekamą kūrinį. Praraja tarp ketinimų ir tikrovės tokį "pianistą" smarkiai nuviltų, o klausytojus gal ir pralinksmintų. Tik, žinoma, tokiam prastam muzikantui niekas neleistų koncertuoti (šį vaizdingą palyginimą kartą pateikė Stefanas Vysockis- ir muzikos, ir automobilizmo žinovas, su kuriuo nemažai tomis dienomis esame šnekėję). Deja, daugelis prastų vairuotojų laisvai išvažiuoja į gatves ir kelius.

Nori sėkmės- treniruokis

Esu kuo tvirčiausiai įsitikinęs, jog kiekvienas vairuotojas, bent truputėlį jaučiantis atsakomybę, privalo nuolat mokytis. Mokytis- kitaip tariant, treniruotis. O treniruotis- tai daug sykių kartoti tą patį manevrą ar kurį nors jo elementą. Kartoti sąmoningai: išanalizavus padarytas klaidas, siekti atlikti manevrą be jų.

Tačiau ne kažko bus verto treniruotės, jei neišsiaiškinsime savo trūkumų ir nesusipažinsime su elementais, kuriuos turime išmokti. Privalome žinoti, ką darome ne taip ir kaip tą manevrą atlikti taisyklingai, kad treniruodamiesi turėtume į ką lygiuotis.

Man šio to pasiekti automobilių sporte labai padėjo lengvoji atletika- mėčiau ietį. Tada ir išmokau metodiškai treniruotis ir gerbti teoriją. Neįsivaizduoju, kaip galėtų pasiekti gerų rezultatų sportininkas, nuodugniai neperpratęs kiekvieno judesio, jo priežasčių ir pasekmių. Tai pasakyčiau ir apie kiekvieną vairuotoją.

Daugelis žino, kaip išsamiai tie klausimai nagrinėjami lengvojoje atletikoje. Žino ir tai, jog geras lengvaatletis gali absoliučiai tiksliai pasakyti, kokius atlieka judesius, kokie raumenys tuo metu dirba ir kaip reikia paskirstyti jėgas nuo įsibegėjimo pradžios, iki, pavyzdžiui, ieties sviedimo momento. O rezultatas priklausys pirmiausia nuo to, ar pavyks sutelkti visą jėgą į vieną, veiksmingiausią fazę- sviedimą.

Antra vertus, tokiam "taikliam šūviui", tokiam idealiam metimui reikia mažiausiai sportininko pastangų, nes vis judesiai ir visų raumenų darbas panaudojami kuo tikslingiausiai. Kuo tobulesnis nušlifuotų veiksmų koordinavimas, tuo geresnis rezultatas.

Panašiai yra ir su automobilio vairavimu. Geras važiavimas nieko bendra neturi su nervingu mašinos trūkčiojimu, labai staigiu stabdymu ir įsibegėjimu, o priklauso nuo maksimaliai nušlifuotos judesių koordinacijos, kuri yra sklandaus važiavimo pamatas.

Jei norime pasiekti aukštą vairavimo technikos lygį, turime mokėti atlikti daugelį sportinio važiavimo elementų. Tai padės mums visiškai kontroliuoti automobilį ir jį tobulai jausti. Išnagrinėję tam tikrus veiksmus, įsisąmoninsime, kaip privalome ir turime pasielgti įvairiose situacijose. Vargu ar mūsų dienomis įmanoma pasiekti laimėjimų bet kurioje sporto šakoje be tinkamo teorinio pasirengimo, be savo klaidų analizės, be nuolatinio vis naujos, tobulesnės technikos ieškojimo.

Keičiasi laikai, keičiasi ir pažiūros. Tai, kas prieš keletą metų buvo aksioma, kuo šventai tikėjome, šiandien jau paneigta. Politechnizacija apima visas gyvenimo sritis, taigi ir sportą, kuris juk yra labai gyvenimiškas. Sportas tolydžio ieško geriausių sprendimų, vadovaudamasis senoviniu šūkiu: greičiau, toliau, stipriau.

Manau jog tam, kuris neketina startuoti automobilių lenktynėse, turi rūpėti šios srities laimėjimai ir patirtis. Mėgdžiodamas ir perimdamas lenktynininkų techniką, jis kels savo kvalifikaciją ir įstengs važinėti dukart saugiau.

Kas yra saugus greitis

Nesu nusistatęs prieš greitą važiavimą. Esu, ir privalau būti, griežtai prieš pavojingą, nesaugų važiavimą. Todėl siūlau nuo šiol įteisinti terminą "saugus greitis".

Tas terminas reiškia santykinį greitį, t.y. greitį, kuris priklauso nuo vairuotojo mokėjimo, jo automobilio būklės ir eismo situacijos. Tatai apibendrinamoji sąvoka, kurios turinį sudaro visų tų trijų elementų pasekmė. Kitaip tariant, saugus yra toksai greitis, kurį esamomis aplinkybėmis privalo pasirinkti šis vairuotojas, važiuodamas tuo automobiliu.

Saugus greitis, kaip ir kiekviena sąvoka, turi ribas. Ir tik labai geras vairuotojas gali važiuoti greičiu, lygiu teorinei viršutinei saugaus greičio ribai, kuri atitinka automobilio ratų sukibimo su keliu ribą. Tai jau mokėjimo riba, kurios nevalia peržengti, ir kartu mokėjimo viršūnė.

Kiekvienas vairuotojas privalo važiuoti savuoju saugiu greičiu ir tvirtai įsidėmėti, kad niekada nevalia jo viršyti!

Taigi absoliutus greitis netenka prasmės. Svarbu saugus greitis, atitinkantis vairuotojo mokėjimą.

Būna ir taip, kad nuolatinis per lėtas važiavimas pasirodo esąs irgi nesaugus. Vairuotojas, važinėjantis per daug lėtai, džiaugiasi ir net didžiuojasi savo perdėtu atsargumu. Jis įtiki, kad jam jokie pavojai negresia. Tačiau atsidūręs keblioje situacijoje, kai greta didesniu greičiu važiuoja kiti automobiliai, skersai gatvę perbėga pėstieji, iš šonų rieda tramvajai, o čia pat sankryžoje stovi milicininkas, toks vairuotojas, stokodamas patirties, pameta galvą ir pasiduoda panikai: pabėgti, bet kokia kaina išsiveržti iš spūsties. Ir lėtasis važiuotojas ūmai nuspaudžia akceleratorių iki galo…

Taigi tik saugus greitis. Visur ir visada saugus greitis, kuris nepriklauso nuo absoliutaus greičio, bet priklauso nuo visko, kas turi įtakos važiavimui, neišskiriant ir vairuotojo.

Jei man tektų propaguoti šūkį, tinkantį visų specialybių vairuotojams, jis būtų toks:

Važiuok saugiu greičiu!

Sąmoningai ar stichiškai

Dar niekas nėra mums parengęs treniruočių metodikos, ir daugelis mūsų, autolenktynininkų, nesigilina į tai, ką ir kaip jie daro. Tuo jie skiriasi nuo kitų sporto šakų atstovų.

Kartą po varžybų paklausiau net kelis mūsų vairuotojus: ką darai 50 metrų atkarpoje ligi posūkio (turėjau galvoje staigų vingį visiems mums žinomame ruože), atlikdamas posūkį ir dar 50metrų po posūkio? Kas darosi su automobiliu, ką veikia tavo dešinioji ir kairioji koja, dešinioji ir kairioji ranka? Kodėl? Visa tai smulkiai papasakokite.

Pusė atsakė nežiną, o kita pusė taip: važiuok su manimi, parodysiu. "Nenoriu,- sakau,- kad man rodytum. Papasakok!" Deja, jokio pasakojimo neišgirdau. Todėl drįstu tvirtinti, jog tie vairuotojai važiuoja kad ir labai gerai, bet nesąmoningai, truputį stichiškai, nelabai žinodami, kur slypi jų puikaus važiavimo paslaptis.

Talentas yra vylingas daiktas, neapsakomai lengvai pražudomas, jeigu jo nešlifuosi. Talentas- tai didžiulis šansas darbštuoliui ir dažniausiai pražūtis tinginiui, kuris mano, jog talentas už jį viską padarys. Tad, palikę talentą nuošaly, tarkime, jog yra keletas ar keliolika sportininkų, vienodai sugebančių pasiekti aukščiausios klasės rezultatą. Nugalės iš jų tas, kuris įstengs rasti kelią nuo sugebėjimo į laimėjimą. Tik tas, kuris tam tikru metu ištvermingai ir daug padirbėjo. O tas metas buvo pats sunkiausias: kaip sykis tada jam atrodė, kad jau viską moka, nes ir čia, ir ten jau laimėjo. Štai tada ypač reikia mokėti sau pasakyti, jog tai tik pradžia sunkaus kelio, vedančio į aukštumas. Tada reikia, išsamiai nagrinėjant savo klaidas, atkakliai pradėti lygiuotis į vis stipresnius varžovus. Tada reikia mokėti pralaimėti stipresniajam ir nesusigundyti lengvomis pergalėmis prieš silpnesnius, kurių kaskart vis daugėja. Tik tada ir tik taip galima pasiekti meistriškumo.

Tie, kurie siekia laimėti pirmenybes, turi sau kelti didelius uždavinius ir imtis iš tiesų sunkaus ir mąslaus darbo. Juk verta.

Idealūs vairuotojai

Vienas pažįstamas man pasakojo, kaip jis šonu paslydusį ir net porą apsisukimų ant kelio padariusį automobilį, manipuliuodamas vairu, stabdžių ir droselio valdymo pedalais, privertė važiuoti vėl tiesiai. Atsakiau jam:

-Žinai, atvirai kalbant, jeigu aš pakliūčiau į tokią situaciją, neužkirtęs jai kelio iš anksto (o manau, jog 99% atvejų tikrai galima išvengi šoninio slydimo iš anksto), ir mano automobilis imtų kaip reikiant suktis vilkeliu, tai nebeužtekčiau nei vietos, nei laiko apgalvotiems veiksmams. Šia prasme, kad ir griebčiausi kažką daryti vairu, stabdžių ar droselio valdymo pedalais, veikiausiai nieko neišeitų.

O kaip dažnai tenka girdėti apie įvairius rekordus, kuriuos pasiekė viena ar kita mašina jos savininkai! Kiekvienas iš tų automobilių, be abejo, nepaprastai greitas, o kiekvienas jų savininkas įveikė tam tikrą trasą didžiausiu vidutiniu greičiu. Įsitikinti, kaip yra iš tiesų, galime, tik pažiūrėję į visa tai objektyviai ir konkrečiai, būtent: išvažiuodami iš namų, užsirašome skaitiklio parodymą ir tikslų laiką. Atvažiavę į vietą, vėl pažymime, kiek rodo skaitiklis ir kiek- laikrodis. Apskaičiuojame vidutinį greitį.

Nieku gyvu neatmetame laiko, sugaišto kavutei ar prie uždarytos pervažos, ir kelią matuojame ne nuo mūsų miesto ribos iki kito miesto, į kurį vykstame, ribos…

Iš tikrųjų tie rekordai tėra "dūmų pūtimas į akis", siekiant pasigirti tariamu rezultatu. Atrodo, kas čia tokio kartelį pafantazuoti. Bet blogai, kai su tuo esti susijusios skaudžios pasekmės. Antai pilietis X nuvažiavo iš Krokuvos į Varšuvą per 3 valandas… "Ir aš taip galiu!" Dabar jau važiuoja pilietis Y, bet sugaišta 3,5 valandos. Nešlovė. Tada jis ima prisiminti: "Nagi čia pyliausi benzino- sugaištą laiką atmetu; čia man užvirė vanduo- vėl atmetu". Kavutė, žinoma, irgi neįeina. Suskaičiavus iš naujo, išeina viskas gerai: 2 valandos ir 54 minutės. Ir pasklinda žmonėse gandas: Y nuvažiavo iš Krokuvos į Varšuvą per 2 valandas ir 54 minutes… "O aš nuvažiuosiu greičiau!" Toliau veiksmas vyksta jau kelyje… su avarijomis.

Dideli vidutiniai greičiai įkandami kiekvienam, o "rekordų vaikymasis" tikrai nepadeda jų pasiekti. Gerą vidutinį greitį pasiekia tas, kuris važiuoja protingai, pastoviai gana dideliu (saugiu!) greičiu ir kuo mažiausiai kartų stabdo. Beje, penkiomis minutėmis daugiau ar aštuoniomis mažiau- ne tai svarbiausia. Kuo geriau ir ilgiau žmogus važinėja, tuo aiškiau šitai supranta. Antra vertus, kuo geresnis vairuotojas, tuo greičiau jis važiuoja bet kuria trasa; tai irgi teisybė.

Ypač tuo lengva įsitikinti ralio trasoje: tik čia, kur kontroliuojamas važiavimas, "rekordų mėgėjai" įsitikina, kaip nelengva pasiekti nors kiek didesnį vidutinį greitį ilgoje distancijoje su įvairiu reljefu ir nevienoda kelio danga. To paprasčiausiai reikia mokytis.

Vadinasi, galime ramiai klausyti pasakojimų apie įveikta nekontroliuojamą trasą ir išklausyti juos iš draugiškumo pasakotojui, bet patys jo pateiktojo laiko išdavomis nebandykime įsitikinti.

Keldamiesi lyniniu keltu į Kasprovo viršūnę, šnekučiuojasi trys draugai. Kiekvienas turi po automobilį. Tadas tik vakar atvažiavo į Zakopanę iš Varšuvos- vienas savąja "Zastava". Jis džiūgauja nuostabiu savo vairavimu tokiomis sunkiomis kelio sąlygomis. Netverdamas džiaugsmu, sako:

-Nežinau tos trasos rekordo, bet tikriausiai mano vakarykštės kelionės laikas yra vienas iš geriausiųjų. Pakeliui, Krokuvoje, dar pyliausi benzino ir nuvažiavau visą kelią, įskaitant tą sustojimą, per 3 valandas 58 minutes.

Tadas visas švyti pasididžiavimu, patenkintas šypsosi, laukia sveikinimų ir pagyrimų, nors kartu yra pasiryžęs atremti bet kokią abejonę jo žodžių teisingumu.

Karolis, taip pat iš Varšuvos, važinėja automobiliu jau ketvirti metai. Jis turi "Škodą 1000MB". Iki Zakopanės važiuoja beveik 6 valandas, bet, nenorėdamas prisipažinti, kreipiasi į trečiąjį- Marianą:

-Marianai, tu gi didelis mašinų žinovas. Ką pasakysi dėl Tado pasiekto rezultato? Juk fantastinis, ar ne?

Marianas pritariamai linkteli galvą:

-Žinoma, žinoma… Bet čia man nepatinka tas vėjo švilpimas. Kaip manote, Tadai, ar ten, viršuje, nevers mūsų iš kojų?

Taip Marianas mikliai pakeitė temą. Bičiuliai ėmė šnekėti apie… leidimąsį slidėmis nuo Kasprovo.

Tado važiavimo laikas nedavė Karoliui ramybės.

-Klausyk, Marianai,- kitą dieną užkalbino jis draugą. -Tu juk gerai išmanai apie automobilius, o esi nesuprantamas. Tadas vakar sakė, kad atvažiavo čionai per 3 valandas ir 58 minutes. Aš ilgai apie tai galvojau ir niekaip negaliu patikėti. Sakyk, argi tai galimas daiktas?

Marianas šypsosi:

-Nesisielok, Karoli, kad tu per tiek nespėji. Jo pasakytas laikas- gryna nesamonė. Bet kokia prasmė su juo ginčytis, įrodinėti, kad jis meluoja? Kam? Taip jau yra gyvenime- kiekvienas nori imponuoti artimiesiems. O kas atkakliai kartoja netiesą, po kurio laiko ir pats įtiki tuo, ką sako.

Kita pokalbio tema- kandus pasišaipymas iš bendro pažįstamo "šoferiškų" sugebėjimų, žinoma, jam negirdint. Tiesą pasakius, daugumos vairuotojų nuostaba yra abipusė: X stebisi, kad Y gavo vairuotojo teises; Y pasakoja, kad X nemoka sustoti prie šaligatvio.

Būrelis pažįstamų sėdėjo Tatrų kurorte prie šventinio stalo ir kalbėjosi apie automobilius. Staiga vieną iš jų pakvietė prie telefono. Vos šiam išėjus, kitas ėmė svarstyti, kad tikriausiai buvo pasimaišę galvoje tiems egzaminatoriams, kurie anam, dabar kalbančiam telefonu,  davė vairuotojo teises. Žmogus pakalbėjęs grįžo. Kaip tyčia po poros minučių kažkas paskambino tam kitam. Tučtuojau pirmasis, anksčiau kalbėjęs telefonu, pareiškė, jo baisi katastrofa gali ištikti kiekvieną sekundę, kai automobilį vairuoja tasa, kuris dabar kalba telefonu.

Iš tiesų Sterlingas Mosas- išmintingas žmogus… Jeigu visi vyrų pasakojimai apie moteris būtų teisingi, tiems vyrams neliktų laiko ne tik dirbti, bet ir pietauti… Antra vertus, jeigu visi vyrų pasakojimai apie pasiektą jų "rekordą' būtų teisingi, tai ekipa, sudaryta iš bet kurių pirma pasitaikiusių dešimties automobilių savininkų, galėtų drąsiai rungtyniauti su pasaulio rinktine.

Paprastai žmogus, pasiekęs tam tikrų ir pelnytų laimėjimų kurioje nors srityje, apie juos nekalba. Tik jis vienas žino, kiek tam reikėjo pastangų ir laiko. Nuėjusiam ilgą ir sunkų kelią iki aukštumų nebelieka noro girtis.

Iš patirties

Visa, kas šios knygos puslapiuose parašyta apie važiavimą ir su juo susijusius dalykus, paimta iš patirties. Tuo noriu pasakyti skaitytojams, kad ši knyga ne vadovėlis. Tai patirtis. Neprieštaraujanti teorijai praktika.

Čia aptariami metodai, mąstymo ir reagavimo būdas, veiksmų deriniai yra išbandyti sunkiose ir vargingose varžybose. Gal jie kai ką sudomins ir kada nors pravers.

Dar viena pastaba, kuria noriu sudominti vairuotojus, tuo tarpu dar "eilinius": skaitydami įsitikinsite, kad automobilio valdymo menas pasiekiamas kone kiekvienam. Tik reikia įdėti daug darbo, jei nori pasiekti šio to daugiau,- kaip ir kiekviename mene. Reikia, žinoma, ir tam tikrų psichofizinių savybių, kurių neturėdamas, į viršūnę neįkopsi. Be abejonės, vien paprastu darbštumu galima gerokai pralenkti daugumos vairuotojų mokėjimą. Su metais kaupiantis patirčiai, kasdien darome vis mažiau klaidų, kurių kitados darėme labai daug. Ne viena jų netgi didžiavomės: kad vairuojame viena ranka, kad niekiname pavojus, kad kitiems gal ir reikia susikaupti, o mums visai nereikia.

Minutėlę pasvarstykime, kaip yra iš tiesų. Jūs, jei neklystu, esate architektas. Jūs- gydytoja. O jūs- profesorius. Puiku! Esate įžymūs specialistai, kiekvienas savo srities. Tai pasiekėte per ilgus studijų ir praktikos metu. Tad kodėl gi laikote savaime suprantamu dalyku, kad jums turi lygiai gerai sektis toje srityje, apie kurią tiek mažai žinote? Juk, turint galvoje automobilį, kaip tik šitaip yra… Ir kodėl jums atrodo visai natūralu, kad ne kas kitas, o tik jūs sugebate taip žaibiškai ir tiksliai reaguoti kelyje susidariusioje labai pavojingoje situacijoje?

Nereikia manyti, jog čia pateikti pasiūlymai ir pastabos bematant pavers kiekvieną skaitytoją puikiu vairuotoju. Užteks to, jei paskatins vairuotojus atkakliai dirbti, patars jiems, ką ir kaip daryti, ką ir kaip treniruoti, padės pasiekti aukščiausiąją vairavimo klasę.

Dažnai pasigirsta įspėjimų, jog rašymas apie sportinį važiavimą neišeis į gerą, nes vairuotojai, ištobulinę savo techniką, ims labai greitai važinėti. O svarbiausia, kad jie važinėtų gerai, protingai ir saugiu, tegul ir dideliu, greičiu.

Suprantu, kad ne visi skaitytojai pasinaudos visais šios knygos puslapiuose surašytais patarimais. Nieko tokio: tegul važinėdami nesinaudoja tuo, kas jiems nebūtina, bent žinos, kokių esama galimybių.

Iš tiesų daugelis vairuotojų turės mano nagrinėjamais klausimais savo nuomonę, dažnai visai kitokią. Neprieštarauju. Tegul tada ši knygelė bus jiems akstinas pagalvoti. Tatai irgi vienas iš jos tikslų.

Norėčiau, kad kiekvienas skaitytojas gerai suprastų mano ketinimus. Šios knygos tikslas- pakelti vairuotojo kvalifikaciją, padidinti ir jo, ir kitų saugumą. Saugus greitis yra pagrindinis mano leitmotyvas. Absoliučiai nieko neskatinu važinėti kaip lenktynėse arba ralio varžybose. Daug metų sėdėjau prie vairo sunkiomis ralio sąlygomis ir jaučiuosi turįs teisę perteikti tai, ką esu patyręs. Dalijuosi savo patirtimi, o ką jūs pasieksite, tai taip pat tik per savo patirtį.

<< atgal   turinys   pirmyn >>